Statybos darbų tecnologija: kiliminės dangos

Kilimus žmonės naudoja nuo seno. Ne vienerius metus gaminti rankomis, jie visada buvo vertinami kaip prabangos ir patogaus gyvenimo atributas. Per amžius jų gamybai buvo taikomos įvairiausios mazgų rišimo technikos. Atsiradus naujoms technologijoms ir perėjus nuo rankinės gamybos prie pramoninės, kilimai nustojo būti tik turtingų namų atributas ir tapo visuotiniai prieinami. Amerikiečių inžinierius Koblas 1950 m. suprojektavo srautinės siūtinių kilimų gamybos mašiną (taftingo metodu), nuo to laiko taftinginės kilimų dangos gerokai išplėtė kilimų pritaikymo sferą. Šiandien jie sutinkami ne tik jaukaus buto svetainėje ar miegamajame, bet ir bankuose, biuruose, visuomeninių pastatų laiptinėse ir koridoriuose, sporto ir koncertų salėse ir net plaukiojimo baseinuose. Be taftingo XX amžiuje atsirado ir kitokių kiliminių dangų audimo technologijų, populiariausia iš jų – vėlimo. Kiliminės dangos – tai ruloninės medžiagos su neapsiūtais kraštais. Yra ir modulinių kiliminių plytelių. Garso sugėrimas, šilumos ir garso izoliacija – vienos pagrindinių kiliminių dangų savybės. Kiekvienas kiliminės dangos tipas turi savo tikslinę paskirtį (biuras, viešbutis, miegamasis ir pan.). Tai įvertinus, visos eksploatacinės savybės suteikiamos ruošiant pluoštą ir gaminant dangą. Kilimų gamintojų pagrindinė užduotis – sukurti puikaus dizaino, funkcinių ir eksploatacinių savybių dangą, kuri užtikrintų jaukumą, šilumą ir grožį, derėtų prie interjero. Kiliminės dangos pjūvyje galima išskirti šias sudėtines dalis: pūkus, pirminį pagrindą, sutvirtinamąjį sluoksnį ir antrinį pagrindą.