Kalba ir jos kultūra: analizė

Pasak Vytauto Dumbliausko, sociolingvistiką ir kalbos kultūrą sieją bendra kalbos (ir kalbėjimo aktų) ypatybė – variantiškumas ir su tuo susijusi galimybė rinktis taisyklingus ar netaisyklingus, socialiai, geografiškai, stilistiškai ir pan. Reikšmingus ar nereikšmingus variantus. Tai skaitytojus savaime veda prie minties, kad kalbos kultūra, kaip sudedamoji sociolingvistikos dalis, nėra vien kalbos klaidų taisymai, į kuriuos paprastai krypdavo tradicinė mūsų kalbos politika, - kad tai daug platesnė dirva.
Kalbos įvykis – paskaita, malda, ginčas ir pan. Kalbos įvykių turinį lemia kultūros veiksniai, papročiai, elgsenos normos. Kalbos įvykis negali būti aprašytas vien gramatikos kategorijomis, nes kontekstą sąlygoja socialinės normos.
Daugelyje straipsnių rašoma apie kalbos kultūrą plačiąja prasme, t. y. apie kalbos ir kultūros sąveiką, nevertinant kalbos vien tam tikrų normų atžvilgiu. Į šią sąveiką rašinių autoriai žvelgia kaip į nenutrūkstantį vyksmą, vienas kito atspindį. Apskritai kalbos kultūra gali būti suvokiama ir plačiau, ir siauriau. Lietuvoje įprasta kalbos kultūrą suprasti siaurai – kaip turėtų būti viešai šnekama ir rašoma bendrine kalba; neviešajai kalbai būtinieji kalbos kultūros reikalavimai nėra keliami. Taigi kalbos kultūra Lietuvoje prilyginama bendrinės kalbos mokėjimui, jos normų išmanymui ir gebėjimui jų laikytis.
Kalba turi atitikti aplinką, derintis prie jos. Tačiau kalbai reikia autoritetų, nes jos mokomasi mėgdžiojant. Skirtingų žmonių skirtingi autoritetai, bet tas pats žmogus dažniausiai neturi ypatingų – tik kalbos – autoritetų. Paprastai lygiuojamasi į kalbą tų, kurie laikomi iškiliomis asmenybėmis.
Kalbą nuolat veikia kitos kalbos.
Aplinka veikia ir kalbą, ir mąstymą. Mokslininkai daug dėmesio skiria bendravimo aplinkybėms. Taigi kalbos sandara siejama su visuomenės sandara, ieškoma jų ryšių. Kontekstu laikomos ne tik žmonių bendruomenės ar grupės, kurias sieja amžius, interesai ar gyvenamoji vieta, bet išsilavinimas, nuovoka, nuostatos. Vieni tyrėjai svarbesnėmis laiko vienas konteksto dalis, kiti – kitas, bet visi galų gale sutinka, kad kalbą veikia visas platus sociokultūrinis kontekstas.