Tradicinis institucionalizmas

Tyrimo aktualumas. Bet kuris mokslas iš prigimties yra istorinis, apimantis ankstesnių kartų patirtį. Todėl ir ekonomika, kaip mokslo šaka, turi savąją istoriją. Kiekvienas iš mūsų, gyvendamas visuomenėje, kasdien susiduria su ekonomika – ką pirkti, iš kur gauti pinigų, kaip naudingiau investuoti ir t. t. Aišku, tai daugiau asmeninio pobūdžio pasirinkimo problemos, bet jos glaudžiai susijusios su visuomeninėmis – infliacija, nedarbu ir kt. Atsakyti į šiuos ir daugelį kitų klausimų gali ekonomikos teorija – mokslas apie racionalų ūkininkavimą. Šiandien netrūksta vadovėlių ir kitokių leidinių nagrinėjančių rinkos ekonomika. Nagrinėdami ekonomika, galime suvokti visus šalies ir ūkininkavimo klausimus. Bet, ar šiuolaikinis ekonomistas turi gaišti laiką nagrinėdamas ekonomikos mokslo istoriją? Nejaugi atsakymus į šiandienos klausimus galima surasti praėjusių amžių ekonomistų raštuose?
Pirmosios ekonominės mintys sutinkamos tautosakoje, religijoje. Vėliau jų aptinkama rašytiniuose šaltiniuose. Jau Senovės graikų, romėnų rašytojai mėgino aiškinti ekonominius reiškinius. O Senovės Rytuose ekonominės minties veikalai turėjo filosofinių pamokimų, išreikštų netiesiogine formą, pobūdį. Ekonominės minties istorija svarbi ne tik todėl, kad galime mokytis iš praeities, bet ir todėl, kad dabartį bei ateitį su praeitimi sieja visuomenės ekonominių idėjų tęstinumas. Šimtmečiais sukauptos ir kritiškai įvertintos mokslinės žinios sudaro ekonomikos mokslo pagrindą.
Ekonominiai mokymai yra daug jaunesni už ekonominę mintį. Ekonominių teorijų istorija prasideda nuo viduramžio. Jos ištakos susijusios su feodalizmo irimu ir kapitalistinio – prekinio ūkio atsiradimu. Ekonominės teorinės koncepcijos atspindi pagrindinius ekonominio gyvenimo dėsningumus, aprašo santykius tarp ūkio subjektus, išryškina gėrybių sukūrimo ir paskirstymo varančiąją jėgą bei svarbius veiksnius.
Viena iš tokių ekonominių koncepcijų – institucionalizmas. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje Vakarų civilizacijoje augo audringi prieštaravimai, susiję su pramonės plėtra ir jos kartelizacija. Tuomet susipynė milžiniškų pramonės koncernų bei vis labiau centralizuojamo bankų kapitalo jėgos, vyko arši monopolijų konkurencija. Laisvos konkurencijos kapitalizmas pamažu peraugo į monopolistinę stadiją. Visi šie procesai labiausiai pasireiškė JAV, kur finansinis kapitalas tuo metu dalijosi savo įtakos zonas, o pramoninės koncentracijos kaštai perkeliami ant „viduriniosios klasės“ pečių. Tokia sistema sukėlė aštrius socialinius prieštaravimus. Šios aplinkybės sudarė sąlygas visiškai naujai ekonominės teorijos krypčiai, t. y. institucionalizmui, susidaryti. Pats žodis „institucionalizmas“ kilo nuo lotyniško žodžio institutum – norma, įstaiga. Institucionalizmo atstovai visų pirma buvo monopolistinio kapitalo oponentai, antra vertus jie norėjo paruošti koncepciją „vidutinei klasei“ apsaugoti, remdamiesi ekonomikos reformavimui. Institucionalizmas – tai visiškai naują ekonominės minties kryptis.
Tai, kad institucionalizmas susiformavo būtent JAV, - neatsitiktinis reiškinys, nes ekonominė mintis Amerikoje buvo savita ir glaudžiai siejosi su sparčia kapitalizmo plėtra. Šis naujas požiūris pirmą kartą buvo paminėtas institucionalizmo pradininko amerikiečių ekonomisto Thorstein‘o Bunde Veblen‘o (1857 – 1929 m.) darbuose. Pagrindiniai jo darbai yra „Kodėl ekonomika nėra evoliucinis mokslas?“ (1898 m.), „Dykinėjančios klasės teorija: ekonominis tyrimas apie institucijas“ (1899 m.) ir kt. T. Veblen‘as yra pagrindinių institucionalizmo koncepcijų bei minčių autorius. Pagrindinis šios mokslo šakos bruožas buvo noras ištirti reiškinius už ekonominių ribų, įtraukti socialinių, politinių, psichologinių ir kitų bruožų įtaką ekonomikai. Visa tai atsispindėjo termine „institutas“, kuris ir tapo šios mokslo krypties pavadinimo pagrindu.
Tarp žymiausių institucionalizmo atstovų yra amerikiečių mokslininkai J. Commons‘as (1862 – 1944 m.), W. Mitchell‘as (1874 – 1948 m.), W. Hamilton‘as (1889 – 1946 m.). Būtent W. Hamilton‘as 1918 m. pirmasis pavartojo terminą institucionalizmas bei jį apibūdino kaip gamybos socialinės kontrolės tyrimų kryptį. Pasak W. Hamilton‘a institucionalizmo uždavinys – nagrinėti ekonominius reiškinius kaip jų evoliucijos procesą, plačiau taikyti aprašomąją statistiką ir, atmetant siaurą klasinį požiūrį, kad žmonės pirmiausia elgiasi pagal ekonominį savanaudiškumo principą, atsisakyti abstrakčių pavienių ūkinių subjektų motyvacijos schemų. Vis dėl to susiklostė tradicija tris amerikiečių ekonomistus – T. Veblen‘ą, W. Mitchell‘ą ir J. Commons‘ą – laikyti pagrindiniais šios ekonominės krypties atstovais. Šie mokslininkai suabejojo neoklasikinės krypties išvadomis, todėl institucionalizmas – tai tam tikra prasme alternatyva neoklasikinei ekonomikos teorijos krypčiai.
Tyrimo problema.
Kokie pagrindiniai institucionalizmo metodologiniai ypatumai?
Kokia yra institucionalizmo esmė?
Koks yra institucionalizmo indėlis į šiuolaikinę ekonomiką?

Tyrimo objektas. Institucionalizmas – kaip viena iš ekonominių krypčių.

Tyrimo tikslas. Išnagrinėti institucionalizmo idėją, apžvelgti ekonomistų - T. Veblen‘o, W. Mitchell‘o, J. Commons‘o – koncepcijas.
Tyrimo metodai. Mokslinės literatūros analizė.

Darbo struktūra. Darbas sudarytas iš dviejų skyrių. Pirmajame skyriuje apibūdinama institucionalizmo samprata bei pagrindiniai metodologiniai ypatumai. Antrajame skyriuje išanalizuojami pagrindinių šios ekonominės krypties ekonomistų idėjos. Taip pat pateikiamas įvadas, išvados ir literatūros sąrašas. Pagrindinę darbo dalį sudaro 13 puslapių.
Tyrimo uždaviniai.
Pateikti institucionalizmo sampratą bei pagrindinius metodologinius ypatumus.
Trumpai išnagrinėti pagrindinių šios ekonominės krypties atstovų idėjas.
Išnagrinėti institucionalizmo plėtrą.