Migracija socialoginiu požiūriu

Terminas „Migracija“ (lot. migratio: keliavimas) turi keletą reikšmių. Sociologijoje migracija plačiąja prasme – ilgalaikė gyvenamosios vietos kaita (wikipedia.lt). Ji daro poveikį gyventojų pasiskirstymui, skaičiui, sudėčiai. Sociologinės migracijos teorijos žmogų laiko socialiu individu, kuris sprendimus keisti darbo ir gyvenamąją vietą priima veikiamas aplinkinių įtakos – teigiama, jog migraciją skatina įvairios formalios ir neformalios organizacijos, ypač giminių ir draugų tinklas svetimoje valstybėje, ne tik padedantis surasti naują darbovietę ar gyvenamąją vietą, bet ir palengvinantis kultūrinę adaptaciją.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, pasikeitus politinei sistemai, Lietuvos ekonominė būklė patyrė daug nuosmukių. Daugeliui žmonių tampa vis sunkiau rasti darbą, kurio užmokestis, darbo sąlygos ir socialinės garantijos tenkintų jų poreikius. Todėl pastaruoju metu Lietuvoje labai opia problema tampa žmonių emigracija į užsienį. Nuo 1990m. iki 2006m., įvertinant deklaruotus ir nedeklaruotus išvykimus, iš Lietuvos emigravo 447 tūkst. šalies gyventojų [Statistikos departamentas prie LRV]. Dažniausiai jauni žmonės į užsienį išvyksta tikėdamiesi rasti geriau apmokamą darbą, pakeliauti, susipažinti su kitomis tautomis. Išvykstantieji tampa didele Lietuvos problema, nes šalis netenka darbo jėgos, taip stabdo ekonominį šalies vystimąsi. Tai, jog jaunimas emigruoja į Vakarus, lemia didžiulį demografinį bei intelektinį šalies nuosmukį. Jauni žmonės – mokesčių mokėtojai, kurių įmokų pagrindu aprūpinama socialinės rūpybos sistema. Jei nebeliks žmonių, į biudžetą įnešančių pinigų, gali kilti socialinė krizė, smukti ekonomika, taip pat atsiras poreikis pritraukti specialistų iš trečiojo pasaulio šalių.