Klimato modelių (GCM) patikimumo vertinimas

Vykstantys antropogeniniai atmosferos sudėties pokyčiai, ypatingai CO2 ir kitų šiltnamio dujų koncentracijos didėjimas, gali sukelti reikšmingus klimato pokyčius per ateinančius dešimtmečius ir amžius. Daugumos mokslininkų pastangos šiandiena susijusios su šių pokyčių prognozėmis arba bent jau įvertinti šiuos pokyčius, remiantis įvairiais klimato scenarijais, atsižvelgiant į skirtingas antropogeninių šiltnamio dujų ir aerozolių emisijas. Tačiau iškyla klausimas: kiek mes galime pasitikėti tokiomis projekcijomis?
Kompiuteriniai modeliai, kurie yra naudojami kuriant ateities klimato projekcijas yra daugeliu atžvilgiu tokie patys, kaip ir tie modeliai, kurie naudojami orų prognozėms dienos – poros savaičių laiko tarpui. Kol kas ilgo laiko tarpo klimato pokyčių projekcijų patikimumą yra daug sunkiau įvertinti nei orų prognozių. Orų prognozes vėliau galima greit verifikuoti prieš orų evoliuciją, kuri ką tik įvyko ir taip pat prognozės tikslumas svyruoja laikas nuo laiko, o jų tipiška kokybė gali būti įvertinta renkant verifikacijos statistiką pakankamam atvejų skaičiui. Klimato kaitos projekcijoms šis būdas nėra praktiškas, ypatingai dėl to, jog nėra ankstesnių gerai išmatuotų analogų pirminių šiltnamio dujų sukeltos klimato kaitos, kurios tikimasi sulaukti ateityje, tipo. Taigi, šių projekcijų patikimumas gali būti tiktai įvertintas netiesioginiais metodais (Raisanen, 2007).
Daugelyje darbų diskutuojama apie tai, kiek patikimi klimato modeliai naudojant tris pagrindinius veikimo požymius: modelių sugebėjimas prognozuoti dabartinį klimatą, palyginimas tarp modelių, skirtų klimato kaitos pokyčiams ir modelio gebėjimas simuliuoti klimato pokyčius, kurie buvo per instrumentinį laikotarpį. Kiti galimi informacijos šaltiniai: klimato modelių darbas pradinės reikšmės prognozėms (laiko mastu nuo dienos iki sezonų) bei paleoklimato simuliacijos (Raisanen, 2007).
Keletas klimato modelių tipų buvo išvystyti skirtingiems tikslams, pradedant nuo paprasto radiacinio balanso tipo klimato modelių, kurie apibūdina klimato sistemos būseną su daugiausiai keliomis dešimtimis skaičių iki Žemės sistemos modelių vidutinio sudėtingumo (EMICs), 3-D bendros cirkuliacijos modelių (GCMs) ir regioninių klimato modelių (RCMs) (Raisanen, 2007).