Ilgalaikio materialaus turto nusidėvėjimas Tarptautiniuose ir Verslo apskaitos standartuose

Ilgalaikis materialusis turtas užima gana svarbią vietą įmonėje ir jos vydomojoje veikloje. Tai yra ekonominiai ištekliai, kurie turi savo savininką (šiuo atveju įmonę) ir kuriuo yra disponuojama, siekiant gauti tam tikros naudos ateityje. Remiantis Verslo apskaitos standartais (toliau – VAS), tai yra turtas, kuris yra naudojamas ilgiau nei vienerius metus, turi materialią formą, bei yra labai svarbus produktų gamybai ar paslaugų suteikimui. Įmonių turimas turtas skiriasi priklausomai nuo veiklos pobūdžio ir dydžio. Turimas turtas įmonėje teikia tam tikrą naudą, štai dėl šios priežasties jis turi būti apskaitomas. Įmonės veikloje naudojamas ilgalaikis materialusis turtas nusidėvi, todėl finansinėje apskaitoje jį atspindėti tik pradine verte būtų neteisinga. Įmonės apskaitininkai turi apskaičiuoti, kiek ilgalaikis turtas nusidėvi per tam tikrą laiko tarpą, ypač per ataskaitinius laikotarpius - ketvirtį ar metus.

Sudėtingiausia dalis ilgalaikio materialiojo turto nusidėvėjimo metodikoje - nustatyti teisingą nusidėvėjimo normą. Finansinėje apskaitoje reikalaujama, kad ilgalaikio turto nusidėvėjimo norma kuo tiksliau atitiktų realiai sumažėjusią turto ekonominę vertę, o mokestinėje apskaitoje svarbiausia, kad nusidėvėjimo norma neviršytų nustatyto maksimalaus dydžio. Sukaupta nusidėvėjimo suma per ataskaitinį laikotarpį priskiriama veiklos sąnaudoms arba gaminamos produkcijos savikainai.

Darbo tikslas. Išanalizuoti ir išskirti ilgalaikio materialaus turto nusidėvėjimo priskaitymo skirtumus Tarptautiniuose ir Verslo apskaitos standartuose ir atskleisti juos per pavyzdžius.

Darbo uždaviniai:

1. Atlikti TAS ir VAS teorinę analizę, išskirti ilgalaikio materialaus turto nusidėvėjimo standartų skirtumus.
2. Remiantis praktiniais pavyzdžiais, parodyti ilgalaikių materialaus turto nusidėvėjimo standartų panašumus ir skirtumus.