Fizinio aktyvumo sąsaja su mokymosi procesu ir rezultatais

Fizinis aktyvumas dažnai yra maišomas su varginančiu sportu salėje ir sunkių svarmenų kilnojimu, tačiau tai yra kur kas platesnė sąvoka. Fizinis aktyvumas – bet kokia kūno judėjimo išraiška, sukelianti griaučių raumenų darbą ir aktyvesnę medžiagų apykaitą, pvz., namų ūkio darbai, laisvalaikio veikla, kuriai reikia pastangų, pasivažinėjimas dviračiu. Negana to - tai žmogaus sveikatą ugdantis veiksnys, laikomas vienu aktualiausiu emocinio, socialinio ir fizinio gerbūvio rodikliu, nulemiančiu žmogaus savijautą ir darančiu įtaką ligų prevenciją [1]. Tuo tarpu fizinis pasyvumas – vienas iš svarbiausių ir reikšmingiausių rizikos veiksnių sveikatai [2].

Šiais laikais tobulėjant technologijom (gamybos mechanizavimas, transporto motorizavimas, buities technizavimas) ir augant gyvenimo kokybei vis sunkiau būti aktyviu žmogumi [3]. Susidaro objektyvios sąlygos, dėl kurių asmuo yra priverstas keisti gyvenimo būdą, atsiranda reikšminga hipokinezės problema. Pasyvus gyvenimo pasekmės netrukus tapo statistiškai apčiuopiamos. 2017 metų tyrimo duomenimis dėl nepakankamo fizinio aktyvumo pasaulyje mirė 1,26 milijonai žmonių (2007metais – 1,03 milijonai), tuo tarpu dėl nutukimo – 4,72 (2007 metais 3,47 milijonai) [4]. Šie skaičiai tik įrodo reikšmingai didėjantį aktualumą populiacijoje. Negana to, tyrimai rodo, jog pasyvūs žmonės yra linkę į didesnį sergamumą(cukriniu diabetu, širdies ir kraujagyslių sistemos ligomis, depresija, imuninės, endokrininės, medžiagų apykaitos, raumenų ir stuburo sistemų ligomis), trumpesnę gyvenimo trukmę [5–7].

Nustatyta, kad pasaulyje tik 20% populiacijos yra pakankamai aktyvūs [8]. Ši žmonių grupė gali pasigirti geresne nuotaika ir gyvenimo kokybe, didesniu pasitikėjimu savimi [9,10]. Taip pat anot šaltinių, aktyviai sportuojantys asmenys pasiekia geresnių mokymosi rezultatų, yra labiau motyvuoti, rečiau skundžiasi lėtinėmis ligomis, greičiau išsikapsto iš stresinių situacijų ir tiesiog yra sveikesni [11]. Keletas mokslinių straipsnių ištyrė, kad egzistuoja ryšys tarp fizinio aktyvumo ir pasitenkinimo gyvenimu studentų ir jaunų suaugusiųjų tarpe [10].

Jauniems žmonėms tai turėtų būti itin reikšminga, tačiau mažas fizinis aktyvumas, ypač studentų tarpe, išlieka viena iš reikšmingiausių sveikatos problemų [12]. Dėl didėjančių akademinių reikalavimų, studentai verčiami vis daugiau laiko skirti protiniam darbui ir dėl to mažiau laiko lieka fiziniam aktyvumui. Lietuvos universitetų studentai dėl sveikatos stengiasi daug mažiau, nors supranta, kad visos sveikatingumo priemonės yra vienodai svarbios kuriant sveiką gyvenseną [7].  Studentų tarpe dėl laiko stygiaus pasitaiko abiejų tipų žmonių, fiziškai aktyvių ir pasyvių. Todėl įdomu įvertinti fizinio aktyvumo sąsają su Lietuvos sveikatos mokslų universiteto trečio kurso medicinos studentų mokymosi procesu ir rezultatais.