Celiuliozę skaidantys mikroorganizmai

Celiuliozė – gamtinis polisacharidas, būtinas augalų sienelių, daugelio dumblių ir oomicetų struktūrinis komponentas. Tai taip pat yra gausiausiai randamas polimeras Žemėje bei vienas iš svarbiausių biosferos anglies šaltinių. Celiuliozės molekulė (dažnai vadinama makromolekule) yra grandinės, susidedančios iš daugybės grandžių - gliukozės likučių, pavidalo. Gliukozės likučiai susidaro po vandens molekulės išsiskyrimo polisacharido biosintezės procese jungiantis gliukozės molekulėms. Kiekviena tarp savęs susijungusių gliukozės likučių pora sudaro vadinamąją celobiozę. Celiuliozės molekulė (kaip ir elementarioji celiuliozės grandis) nėra plokščia, grandinės atomai vienas kito atžvilgiu paprastai būna įvairiose padėtyse ir sudaro įvairias konformacijas (įvairius erdvinius pavidalus). Celiuliozės molekulės konformacijai didelės įtakos turi silpni tarpmolekuliniai vandeniliniai ryšiai, kurie atsiranda tarp hidroksilinių grupių (OH) arba tarp OH grupių ir deguonies, jungiančio elementariąsias grandis. Šie ryšiai suteikia celiuliozei kristalinę struktūrą, kuri suteikia mechaninį atsparumą.  Kristalinė celiuliozės struktūra suteikia tvirtumo augalų lapams, kotams ir šaknims. Būtent dėl šios savybės celiuliozė yra konstrukcinė augalų medžiaga, medienoje jos yra apie 30–50 %, o vilnoje net iki 90 %. Gausus celiuliozės prieinamumas daro medžiagą patrauklia žaliava gaminant daugelį pramoniniu požiūriu svarbių prekių. Deja, daugelis celiuliozės atliekų yra šalinamos deginant biomasę. Celiuliozę skaidyti galima pramoniniais būdais, tačiau biologiškai naudingesnis būdas – celiulioziniai mikroorganizmai. (Gupta et al., 2012)