Naujųjų industrinių valstybių fenomenas: Singapūro, Pietų Korėjos, Taivano atvejai

Visame pasaulyje nėra dviejų vienodų valstybių, jų skirtingas istorinis vystymasis bei geografinė padėtis paveikė taip, kad kiekviena turi skirtinga išsivystymo lygį, gyventojų skaičių, jų gyvenimo būdą bei sąlygas. Norint pritaikyti kitų šalių patirtį taip atsirado būtinumas šalių grupavimui.

                      Visos pasaulio šalys (ekonomikos) skirstomos į tris pagrindines dideles grupes: išsivysčiusios šalys, besivystančios šalys arba kitaip trečiasis pasaulis ir pereinamos ekonomikos šalys.

                      Trečiojo pasaulio priešakyje sparčiai besivystančios šalys, vadinamos naujomis industrinėmis šalimis – tai Brazilija, Argentina, Meksika, Malaizija, Honkongas, Izraelis, Singapūras, Pietų Korėja, Taivanas.

                      Pagal Jungtinių Tautų klasifikaciją prie naujų industrinių šalių yra priskiriamos tos valstybės, kurios pagal daugelį ekonominių rodiklių gerokai pralenkia kitas trečiojo pasaulio šalis ir ne tik artėja prie JAV bei Vakarų Europos šalių, bet kai kuriais atvejais jas pralenkia. Iš svarbesnių rodiklių galima paminėti BVP apimtį vienam žmogui, vidutinis BBVP padidėjimo tempas, apdirbamosios pramonės lyginamasis svoris BVP, pramonės gaminių eksportas ir jų dalis visame eksporte, pramonės produkcijos konkurencingumas pasaulinėje rinkoje, tiesioginių investicijų užsienyje apimtis. Naujos industrinės šalys pasižymi sparčiais ekonomikos didėjimo tempais, stabilia eksporto dinamika, stipria moksline ir technine baze, nebrangia ir kvalifikuota darbo jėga.             

                      Dauguma dabartinių pažengusių ekonomikų tapo tuo, kuo jos yra šiandien, žengdamos  industrializacijos keliu. Progresavo gamyba – tekstilės, plieno, automobilių. Ji nurungė tradicinius amatus ir transformavo agrarines bendruomenes į miesto. Valstiečiai tapo gamyklų darbuotojais. Šis procesas sustiprino ekonomikos produktyvumo augimą bei paskatino organizuotumą socialiniuose ir politiniuose reikaluose. Darbo judėjimai atvedė prie masių politikos ir galiausiai prie politinės demokratijos.

                      Laikui bėgant, daugelyje turtingų ekonomikų gamyba užleido savo vietą paslaugoms. Šiame kontekste ne mažiau įdomūs Azijoje vykę geopolitiniai ir ekonominiai procesai. Dėl eksporto rinkų industrializacija Pietų Korėjoje vyko greitai. Kitose besivystančiose ekonomikose minėti industrializacijos procesai buvo daug sudėtingesni ir lėtesni, o juos greitai ėmė keisti deindustrializacija. Visi šie aspektai susiję su besivystančių šalių ekonomikos augimo trajektorijomis, globalizacija, ekonomikų atvirumu. Tas pasakytina ir apie Braziliją bei Indiją, kurioms buvo sunku konkuruoti su Rytų Azijos gamybos milžinais. 

Šiuo metu, vis daugiau žmonių įsidarbina ne gamybos, o paslaugų sektoriuje. Taigi, besivystančios šalys tampa paslaugų ekonomikomis. Tai turi politinių, ekonominių ir socialinių pasekmių, veikia atitinkamas institucijas, kitų sektorių progresą.

Darbo tikslas: šiame darbe yra surinkta informacija, apie naujųjų industrinių valstybių fenomeną, labiausiai įsigilinant į pirmųjų šiai kategorijai priskirtų šalių – Pietų Korėjos, Taivano, Singapūro atvejus.

Uždaviniai:  1) Išsiaiškinti, kas yra Naujosios industrinės valstybės ir kokiomis savybėmis jos                                    pasižymi;

                        2) Aptarti pirmųjų naujųjų industrinių valstybių, vadinamų Azijos „tigrais“                                                    industrializaciją ir ekonominį kilimą;

                        3) Išsiaiškinti, su kokiomis kliūtimis, problemomis, susiduria naujosios industrinės                                        valstybės;

                                           4) Aptarti Baltijos „tigrių“ sąvoką;

                        5) Dabartinės Naujosios industrinės valstrybės: kokios jos, kelias išsivysčiusių šalių                                      statuso link;