Plautas: komizmas, santykis su graikų drama. Komedija Dvyniai

Kaip žinia, visa Antikos literatūra skirstoma į du ryškiausius periodus: graikų literatūrą, kurios pradžia siekia VIII – IV a. pr. Kr. bei vėlesnę romėnų literatūrą, pradėjusią formuotis III a. pr. Kr. Besivystant vienam paskutiniųjų graikų literatūros etapų – helėnizmui – ir sparčiai plintant graikų kultūrai, Apeninų pusiasalyje įvyksta kultūrinis lūžis – apie 240 m. pr. Kr. išleidžiamas pirmasis literatūros veikalas lotynų kalba. Tiesa, tai nebuvo originalus literatūrinis darbas, o vertimas1. Ir tai nėra keista, o kone savaime suprantama, mat Roma, norėdama pateisinti sostinės vardą2, perėmė daugelį graikų papročių, kurių tarpe šventyklų statymas ir graikų kalbos mokymas. Grįžtant prie minėtojo vertimo, dera paminėti, jog tai buvo Homero epas Odisėja, išverstas į laisvę paleisto graikų vergo Livijaus Androniko. Sakoma, jog jis taip padarė vedamas noro turėti ką skaityti su vaikais, mat jis buvo mokytojas.3 Epas buvo išverstas italikų dainoms būdingomis Saturno eilėmis4. Vėliau Livijus Andronikas išvertė ir keletą graikų tragedijų bei komedijų. Taigi galima teigti, kad nuo šio įvykio prasidėjo Europos literatūrinio vertimo istorija, suteikusi įkvėpimo romėnų rašytojams. Kaip sekančią reikšmingą asmenybę romėnų literatūrai galime įvardinti Gnėjų Nevijų (274-201 m. pr. Kr.). Gnėjus Nevijus sukūrė pirmą tautinę poemą Pūnų karo giesmė5 , kurioje aprašomi žymieji Pūnų karai, vykę tarp Romos ir Kartaginos. Galima teigti, jog Gnėjus Nevijus yra pirmasis romėnų rašytojas, mat jis kūrė originalius veikalus, o minėtasis Livijus Andronikas „nukopijavo“ graikų epą.