Rekreacijos ir turizmo aplinka

Rekreacinė aplinka gali būti analizuojama dviem aspektais :

1. Plačiąja prasme – rekreacinė aplinka apibūdinama, kaip visuomeninių santykių ir veiklos sfera, kurioje žmogus organizuoja ir vykdo veiklą susijusią su poilsiu, dvasinių ir fizinių jėgų atstatymu bei kelionėmis.
2. Siaurąja prasme – rekreacinė aplinka suprantama, kaip tam tikra erdvės dalis, teritorija, dėl tam tikrų savo savybių esanti tinkama, arba žmogaus pastangomis buvusi pritaikyta vystyti veiklą, kuri susijusi su poilsiu , dvasinių ir fizinių jėg atstatymu bei kelionėmis.

Rekreacinė aplinka dar analizuojama ir skirstoma teritoriniu erdviniu požiūriu:

1. Artimoji aplinka – sudėtinga erdvė, kuri pripildyta įvairių elementų, kurie tiesiogiai veikia žmogų. Ši aplinka gali turėti įvairaus dydžio erdvės išraišką (žemės sklypas, kiemas, namo kambariai, sodas, parkas ir kt.). Erdvės priklausomai nuo jų dydžio ir atvirumo skirstomos į : uždaras, atviras ir pusiau atviras. O pagal lankytojų skaičių aplinkos skirstomos į : individualias ir grupines (kolektyvines).
2. Tolimoji aplinka – tai didelės, atviros gamtinės ar antropogenizuotos erdvės. Žmogus pabuvęs uždaroje erdvėje ieško galimybės pabūti atvirose vietose. Tai lemia psichofiziologiniai ypatumai (fizinis aktyvumas, regos aparatas, nuovargis ir kt.)sąlygoja nuolatos keisti aplinkos tipą. (Grecevičius P., 2002, 20 psl.)