Sąveikos arba, interpersonalinė, funkcija

Kartu su sakinio turiniu kalbantysis perduoda savo požiūrį į sakomą dalyką – kaip tikrą, galimą, pageidaujamą ir pan. Be to, kalbėdamas jis sugestijuoja klausytoją priimti teikiamą informaciją, laukia iš jo reakcijos arba tiesiai klausia klausytojo ir reikalauja atsakymo, taip pat reiškia savo valią, norą, kad vyktų veiksmas, raginimą, komandą veikti, pasiūlymą ką vykdyti ir pan. Toks kalbančiojo reiškiamas požiūris į sakomą dalyką sakinyje ir kartu laukiamas klausytojo suvokimas bei reakcija vadinamas funkcinėje gramatikoje nuosaka. Nuosakos kategorija apima abipusį komunikacijos aktą: ir tai, ką kalbantysis teikia klausytojui reikšdamas savo požiūrį į teikiamą informaciją, ir tai, kaip klausytojas suvokia bei reaguoja į tą informaciją. Taigi, sakinyje reiškiama nuosaka yra kalbančiojo ir klausytojo tarpusavio sąveikos, arba interpersonalinė, funkcija.

Sakinio range nuosaka suprantama plačiau negu veiksmažodžio nuosakos kategorija, nors nuo pastarosios nėra atribojama. Nuosakos funkcija čia siejama su komunikacine funkcija bei nuo pastarosios priklausomu modaliniu sakinio tipu.

Adelė Valeckienė (Valeckienė, 1998, 73) nuosaką sakinio range diferencijuoja taip:

• 1) sakomo dalyko tvirtinimas (teigimas arba neigimas);
• 2) valios pareiškimas, komanda;
• 3) klausimas;
• 4) veiksmo galimumo reiškimas, pageidavimas;
• 5) perpasakojimas.

Kalbantysis tam tikroje kalbėjimo situacijoje pagal reikalą gali pasirinkti vieną iš šių funkcijų. Jos reiškiamos modalinio tipo sakiniais su specialiomis raiškos priemonėmis ir viena kitą išskiria. Pagal šias funkcijas bei raiškos priemones lietuvių kalboje galima skirti 5 nuosakas:

• 1) tiesioginę;
• 2) liepiamąją;
• 3) klausiamąją;
• 4) tariamąją;
• 5) netiesioginę, arba perpasakojimo.

Nuosakai reikšti ypatingą vaidmenį turi veiksmažodžių formos, kurios sudaro sakinio centrą (predikatą). Kiekvienai nuosakai jos yra skirtingos, tačiau ne visada. Klausiamąją funkciją atlieka klausiamieji žodžiai bei intonacija, o veiksmažodžio formos yra tos pačios kaip tiesioginės bei tariamosios nuosakos. Kitos nuosakos taip pat ne visada žymimos specialiomis veiksmažodžio formomis.

Nuosakai reikšti taip pat svarbus sakinio subjektą S žymintis elementas arba jo nebuvimas. Šį elementą sudaro vardažodinė grupė – paprastai daiktavardžio arba įvardžio vardininkas Nn, kuris koreliuoja su veiksmažodžio Vf forma. Taigi pagrindinės nuosakos raiškos priemonės yra sakinio sudaromieji:

S (Nn) – P (Vf) arba S (q) – P (Vf)

 Kiti sakinio žodžiai sudaro likutį, kurio vaidmuo nuosakai reikšti yra antrinis.

Veiksmažodžio asmenuojamoji forma gali apimti abu nuosakos narius, plg.: Aš einu  ir  Einu (galūnė –u rodo subjektą S “aš”).

                      Nuosakai reikšti svarbi sakinio intonacija, ypač tais atvejais, kai nėra specialių formų tam tikrai nuosakai žymėti.

                      Nuosaką reikšti padeda įvairūs modaliniai žodžiai, ypač modalinės dalelytės: turbūt, galbūt, gal, kažin ir kt., taip pat tam tikros konstrukcijos, tačiau leksinės bei sintagminės priemonės turi tik nuosakos funkcijos lydimąjį, bet ne ją formuojantį vaidmenį.