Furjė utopinės idėjos

Utopinis socializmas - tai ekonominė ir politinė doktrina, kurios siekėjai nerevoliuciniu būdu norėjo reformuoti kapitalistinę visuomenę. Tai galima apibūdinti kaip teoriją apie eksplotaciją, socialinį ir ekonominį nelygiavertiškumą bei žmonių išnaudojimo vieni kitais panaikinimą. Visa tai turi daugelį amžių apimančią istoriją. Ankstyvosiose socialinėse utopijose, remiantis įvairiais veikalais, kaip pavyzdžiui, Platono ar T. Moruso kūriniais buvo kalbama apie privataus turto kritikavimą, priežastis kaip būtų galima pakeisti visuomenės santvarką pagal gabumų ir poreikių lygybę. Deja, tai tik utopinio socializmo seniausi laikai, iš kurių nėra rašytinių šaltinių, nes visi šie mąstytojai reiškėsi moraliniu, o ne ekonominiu klausimu.

Didžiojoje Britanijoje, XIX a. 3-iajame dešimtmetyje kilo nesutarimai. Besiplečianti fabrikų sistema vis labiau kėlė didesnes socialines problemas bei daugumos gyvetojų nusivylimą susiklosčiusia visuomenės socialine padėtimi. Yra likę įvykių pėdsakų apie gyvavusias ankstyvojo fabrikų laikotarpio nuostatas, kurios perteikia šiurpinančias darbo sąlygas, kuriomis žmonės dirbo ir tai kas mums atrodo nesuvokiama šiandieniniame pasaulyje. Tuo metu dirbti per dieną šešiolika valandų buvo įprasta ir natūralu ir jau daugelis nuo ankstaus ryto, šeštą valandą, rikiuodavosi dirbtuvėse ir baigdavo darbus tik dešimtą valandą vakaro. Toliau nesutarimai ir neramumai sparčiai plito ir tai sukėlė susirūpinimą pramonininkams, taip pat ir šalies kilmingiesiems bei žinoma mokslininkams.

Taip pat utopistai laikėsi natūralios tvarkos, tai reiškia, kad buvo siūloma kiekvieno asmens ir visuomenės idealios socialinės nuostatos modeliai. Tiesa tai, kad skirtumas tik tas, jog igyvendinimas šių modelių bei esmė, vienų ir kitų buvo priešingi ir tai yra viena iš priežasčių, kodėl mes taip vadiname utopinius socialistus, nes ,,utopija” tai ne vien ideliai sukurti tikslai, bet ir būdas tinkamai pasirinkti priemones. Kad įvairios utopistų sugalvotos idėjos būtų realiai patikrintos, reikia įsitvirtinti įvairiose bendruomenėse, kurios išmėgintų skirtingus modelius. Tai vyksta taip: žmonės mėgina gyventi įvairiose skirtingose bendruomenėse, stebi jų privalumus bei, žinoma, trūkumas, kuriuos vėliau bando pašalinti, o jei nepavyksta tai tą bendruomenę palieka. Taip yra filtruojamos ir atrenkamos bendruomenės, nes vienos po tokių bandymų žlunga, kitos artėja prie žlugimo ribos, trečios skyla, ketvirtos pritraukia vis naujų narių ir klesti. Nėra jokio nustatymo, kad modelis ar tam tikra struktūra būtų priimtina visiems, nebent tai būtų tik tuo atveju jei kiekvienas pasirinktų gyvenimą tam tikros vienos struktūros bendruomenėje.

Be to, ,,utopija” galime išreikšti kaip vietą, kurios net nėra, ji tarsi idealas ir praktiškai protu suvokiamai neįvykdoma santvarkos idėja ar socialinių problemų sprendimo uždavinys bei tai dar galima įvardinti kaip svajonė ar nerealus sumanymas.  Utopistų vienas didžiausių tikslų yra tarsi sukurti ,,rojų žemėje” be jokio išnaudojimo ir prievartos, kuris to meto visuomenėje buvo sparčiai paplitęs. Vieni ryškiausių socialistų utopistų buvo Šarlis Furjė, siekęs kurti falangas, Klodas Anri Sen-Simonas, sukūręs pramoninę religiją ir taip pat Robertas Ovenas, siekęs likviduoti kapitalistinę sistemą. Jie buvo ne vien svajotojai ar mąstytojai apie darbo santykių lygybę ar bendrą nuosavybę, taip pat jie bandė sukurti naują bendruomenę, kuri būtų priimtina daugumai, tai siekę padaryti reformomis.

Darbo objektas: Š. Furjė;

Darbos tikslas: išnagrinėti Š. Furjė utopines idėjas;

Darbo uždaviniai: palyginti Š. Furjė idėjas su kitų socialistų utopistų idėjomis.