Apsaugos zonos ir juostos

Vasarą daugelis žmonių kone visą savo laiką praleidžia gamtoje, prie vandens telkinių. Tiesa, ne visada elgiamės tvarkingai: po tyro gamtos oro išsiilgusių poilsiautojų apsilankymo gana dažnai lieka šiukšlių, paliekama netvarkinga aplinka. Viena iš efektyviausių priemonių vandens telkinių taršai mažinti – vandens telkinių apsauginės juostos. Tam, kad į vandens telkinius nepatektų pavojingų medžiagų, vandens telkinių krantai butų apsaugoti nuo erozijos, būtų užtikrintas vandens telkinių pakrančių ekosistemų stabilumas, saugomas vandens telkinių pakrančių gamtinis kraštovaizdis, sudarytos palankios sąlygos rekreacijai, išskiriamos paviršinio vandens telkinių ekologinės apsaugos zonos. Paviršinio vandens telkinių apsaugos zonos dalyje prie vandens telkinio nustatoma pakrantės apsaugos juosta. Tam, kad krantinė, esanti visai šalia vandens telkinių, būtų švari ir tvarkinga, pirmiausia yra būtina elgtis atsakingai. Greičiausiai nėra žmogaus, kuris nežinotų, kad šalia vandens telkinių negalima šiukšlinti, į vandenį leisti kenksmingų medžiagų, tačiau vis atsiranda gyventojų, kurie ne tik šiukšlina, bet ir lieja srutas šalia pakrančių, įrengia sąvartynus, naudojama pesticidus, trąšas. Tokie žmonės, kurie ignoruoja paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų nustatymo principus – didelė problema aplinkosaugininkams. Vadovaujantis įstatymais, paviršinio vandens telkinių apsaugos zonose draudžiama: lieti srutas arba skystą mėšlą, neįterpiant į gruntą, įrengti kapines, sąvartynus, statyti pastatus potvynių užliejamose teritorijose (išskyrus jose esančias sodybas) ir vandens telkinių šlaituose, kurių nuolydis didesnis kaip 10 laipsnių, statyti vagonėlius paežerėse, paupiuose, miškuose, kitose vietose.