Lengvoji pramonė

ĮVADAS
Lengvoji pramonė – pramonės šaka, apimanti kailių pramonę, odos ir avalynės pramonę, siuvimo pramonę, tekstilės pramonę. Lyginant su sunkiąja pramone, ji paprastai reikalauja mažiau išlaidų, yra labiau orientuotos į vartotojus nei į verslą, nes paprastai gaminamos mažesnės vartojimo prekės. Dauguma lengvosios pramonės produktų gaminami galutiniams vartotojams. Šios pramonės įrenginiai turi mažesnį poveikį aplinkai nei tie, kurie susiję su sunkiąja pramone.
Lengvoji pramonė reikalauja tik nedidelio kiekio žaliavų, ploto ir galios. Gaminamų prekių vertė yra gana žema, todėl juos lengva gabenti. Lengvosios pramonės įmonės, palyginti su sunkiosiomis pramonės šakomis, sąlygoja santykinai mažai taršos. Nors ši pramonė paprastai sukelia mažiau taršos, kai kuri lengvoji pramonė gali sukelti didelę užteršimo taršą ar riziką. Pavyzdžiui, elektronikos gamyba, kuri yra viena iš didžiausių ir dažniausių lengvosios pramonės rūšių, gali sukelti potencialiai žalingą švino ar cheminių atliekų kiekį dirvožemyje, jei nėra tinkamo lydyklos ir atliekų tvarkymo aparatų. (pvz., valymo ir riebalų šalinimo faktorių, kurie yra naudojami gamyboje). Kadangi lengvosios pramonės įrenginiai daro mažesnį poveikį aplinkai nei tie, kurie susiję su sunkiosios pramonės zonavimo įstatymais, lengvoji pramonė gali gyvuoti šalia gyvenamųjų rajonų.
Pagrindiniai pramonės sektoriai yra maisto pramonė, popieriaus gamyba, odos, kailių, tekstilės pramonės bei buitinių elektrinių prietaisų gamyba. Lengvosios pramonės šakos yra šios: siuvėjai, mezgėjai, baldų restauratoriai, batsiuviai, dizaineriai, interjero dizaineriai, kirpėjai. Šių šakų mokomasi profesinio rengimo centruose.