OSI (atvirųjų sistemų jungtis) modelis

Būtinumas kaip nors nurodyti, su kuriuo iš abonentų norima susisiekti, iškilo vos tik atsiradus pirmiesiems ryšių tinklams. Jam tenkinti ir buvo kuriami ryšių protokolai.

Telegrafijoje šiuos protokolus daugiausia sudarė tam tikras skaičius telegramos antraštės formatą apibūdinančių taisyklių. Vienareikšmis telegramos paskirties adreso ar adresų apibūdinimas ­ pagrindinė sąlyga. Antraštėje taip pat buvo nurodomi telegramos gavėjui svarbūs siuntėjo registracijos duomenys.

Atsiradus telefonijai ir jos komutuojamųjų grandinių tinklui prireikė kiek kitokios procedūros. Pradžioje tą procedūrą tesudarė telefonistės pasisveikinimas ir jai pasakyta abonento, kuriam buvo norima paskambinti, pavardė. Procedūros artimumas klientui vėlesniais automatizacijos metais buvo beveik visiškai prarastas. Griežtų taisyklių tebuvo vos keletas: galėjai nurodyti telefono numerį, pavardę ar netgi profesiją. Pakako pasakyti: „Noriu paskambinti daktarui“, ir to pakako, kad būtumei su juo sujungtas. Po šios procedūros, kurios esmė buvo bendravimas su tinklo inteligencija, sekdavo trumpas dialogas, kurio metu skambinantysis ir jo pašnekovas patikrindavo vienas kito identitetą. Tik tuomet prasidėdavo tikrasis pokalbis.

Šiuolaikiniuose automatiškai komutuojamų grandinių tinkluose panašios procedūros iš bestruktūrių dialogų virto griežtai apibrėžtais protokolais, kurie kartais dėl jiems priskirtų funkcijų gausos tapdavo be galo sudėtingais. Ankstyvųjų telefono pokalbių modelį iki šiol galima atpažinti paprasčiausiame modernių komutuojamų grandinių modelyje. Bet terminai dabar yra visiškai kitokie (žr. 1 pav.).