Herodoto „Istorijos“ genezė, stilius ir meninės ypatybės

Herodotas (484 – 430 m. pr. Kr.), laikomas istorinės prozos pradininku, kilęs iš Mažosios Azijos miesto Halikarnaso. Jis daug keliavo po Artimąją Aziją, Babiloną, Egiptą, Trakiją, Juodosios jūros pakrančių miestus, ilgai gyveno Atėnuose ir mirė, matyt, Italijos Turino mieste. Jo „Istorija“ dar vadinama „Mūzomis“. Nežinia, kokia buvo autoriaus sumanyta veikalo antraštė, nes pavadinimą „Mūzos“, atrodo, bus davę vėlesnių helėnizmo laikų mokslininkai, suskirstę kūrinį į 9 knygas, kiekvieną jų pavadindami kurios nors mūzos vardu.

Herodotas užsimojo parašyti ne vienos šalies, o vieno įvykio – graikų karų su persais – istoriją. Pasamprotavęs apie mitiniais laikais peržengtas natūralias ribas ir atsiradusią priešpriešą tarp Azijos ir Europos dėl pagrobtų moterų (Helenos, Europos, Ijos), jis pradeda nuo lidų karaliaus Kroiso, pirmojo Mažosios Azijos helėnus pavergusio ar privertusio mokėti duoklę barbaro, aprašo Lidijos, paskui Persijos istoriją, santykius su kaimyninėmis šalimis, lygiagrečiai pasakodamas apie svarbiausius graikų polius Atėnus ir Spartą. Nukrypimai pasidaro ilgi ir platūs (pasakojimas apie Egiptą užima visa 2 knygą, pasakojimas apie skitus – didesniąją 4 knygos dalį ir t.t.), tik 5 knygoje pereinama prie graikų karų su persais preliudijos – Mažosios Azijos graikų miestų sukilimo. Taigi būtent nuo 5 knygos Herodotas susikoncentruoja ties vieno istorijos įvykio – graikų karo su persais aprašymu.