Eimunto Nekrošiaus kūrybos bruožai

Eimuntas Nekrošius – vienas žinomiausių Lietuvos režisierių, kurio spektakliai žavi ir turtina publiką nuo 20 a. paskutiniųjų dešimtmečių. Nuo pat savo kūrybinio kelio pradžios jis išsiskyrė savitumu savo spektakliuose, kartu jie pasižymi ir tam tikrais vienijančiais bruožais, kurie tarsi skiriamasis šio garsaus ir nusipelniusio lietuviškam teatro ir meno pasauliui režisieriaus skiriamasis ženklas. Šiame darbe ir bus apžvelgti bene ryškiausi Eimunto Nekrošiaus kūrybos bruožai.

Eimuntas Nekrošius (g. 1952) 1978-aisiais baigė Lunačiarskio meno institutą Maskvoje, nuo tada iki pat 1991 su 1 metų pertrauka 1979 – aisiais dirbo Valstybiniame Jaunimo teatre. Vėliau, nuo 1991 iki 1997 m. dirbo režisieriumi LIFE festivalyje. Dabar nuo pat 1998 m. Eimuntas Nekrošius yra Všį „Meno fortas“ meno vadovas bei vienas steigėjų. („Meno fortas“)

Šis žmogus – nekalbus, uždaro būdo, kitų apibūdinimas kaip turintis akmeninį veidą ir ledinį žvilgsnį, tačiau vis tiek jis daugeliui kelia susižavėjimą ir pagarbą, bei kartu laikomas vienas garsiausių, išskirtiniausių Lietuvos teatro režisierių. (Pociūtė, 2008)

Menininkas buvo įvertintas daugybe apdovanojimų, įteiktų tiek Lietuvoje, tiek svečiose šalyse. Režisierius gavo ir tokius apdovanojimus, kaip 1997 m. Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija, 1998 m. – Gedimino ordino Komandoro kryžius ar 2008-aisiais – ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Didysis kryžius ir kt. („Meno fortas“)

Eimuntas Nekrošius gali būti laikomas vienas tų režisierių, kurie diktuoja teatro meno kryptis. Jis prisidėjo prie vizualiosios, autonomiškos, autorinės lietuvių režisūrinės mokyklos strategijos formavimo. Tikėtina, kad tai ir yra priežastis, dėl kurios užsienio teatro kritikai stebisi E. Nekrošiaus vaizduote, originalumu bei sceninio mąstymo būdu, kuris negalėtų būti sulyginamas su niekuo kitu. Režisieriui negailima tokių epitetų kaip „laukinis“, „niūrus“, „baugus“ ir t.t.

Kurdamas E.Nekrošius išlieka savimi ir nesistengia pataikauti masinei madai, todėl tuo jis yra savitas bei vertingas Lietuvos teatro pasauliui. Ir pats režisierius sako, kad jis nemėgsta tokių žodžių kaip kosmopolitizmas ar globalizacija, kartu svajoja, kad Lietuva išdrįstų būti savimi, vertintų savo unikalumą, išsiskirtų savo autentiškumu per savitą raišką, kalbėjimą.

Eimunto Nekrošiaus kūryboje tradicijos bruožas nėra ryškus, nes paties autoriaus prigimtis yra pagrindinis kūrybos sandas. Jis pats kartu su savo kūryba ir kuria savitą tradiciją. Būtent ta savita tradicija ir tuo, kad režisuodamas ar analizuodamas jis nesiremia svetima tradicija bei nesilaiko jokių schemų ar taisyklių, apribojančių asmenybės saviraiškos spektrą, režisierius ir išsiskiria.

Kaip vienas itin svarbių bruožų E. Nekrošiaus kūryboje gali būti išskirtas vaikystės diskursas. Režisieriaus įsitikinimu, vaikystė ir jaunystė yra pagrindinis kūrybinės energijos laukas, todėl ir menininkui kurti produktyviai gali pavykti iki tol, kol jis mena teigiamus ar neigiamus potyrius, atėjusius iš konkretaus vaikystės laiko, gimtosios tėviškės erdvės. Tai režisierius ne kartą yra išsakęs tiek televizijos ar radijo laidų interviu, tiek kultūrinėje spaudoje. Pavyzdžiui, TV laidoje „Nieko kito nemoku“ režisierius kalbėjo apie tai, kad vaikystė svarbi kūrybai.