2009 m. dainų šventės Lietuvoje ir Estijoje

ĮVADAS

Dainų švenčių tradicija kilusi dar nuo 19 a. ir visai ne Lietuvoje ar Estijoje, o Ciuriche, Šveicarijoje. 1-oji tokia šventė įvyko 1843 m. birželio 15-ąją, netrukus panaši šventė buvo surengta ir Viurcburgo mieste Vokietijoje, bet šiose šalyse dainų švenčių tradicija išblėso. Tačiau būtent per vokiečius dainavimo judėjimas ir atkeliavo į Baltijos šalis, pirmiausia – į Latviją ir Estiją (1-osios šventės įvyko dar XIX a.), o kiek vėliau ir į Lietuvą (XX a.). Tai, kad dainavimo judėjimas šiame krašte prigijo galėjo lemti tokios priežastys kaip romantizmo idėjos, būdingos tam laikotarpiui, tuo pačiu ir etninės kultūros svarba, politinė Baltijos valstybių padėtis, nes šalys buvo įtrauktos į Rusijos sudėtį.

 1-oji Dainų šventė Lietuvoje įvyko 1924 m. Kaune. Ji pavadinta Dainų diena, o jos iniciatorius buvo Juozas Žilevičius, ištyręs latvių ir estų dainų ir šokių tradiciją. Tąkart dalyvavo 77 chorai ir apie 3000 dainininkų bei pučiamųjų orkestrų, tad šios šventės akcentas buvo chorų dainos. 1937 m. Kaune surengta ir 1-oji šokių šventė. Nuo 1950 m. Dainų ir šokių šventės sujungtos, nuo 1970 m. atsirado ir Ansamblių vakaras, kuriame pasirodo liaudies dainų ir šokių ansambliai. Ilgainiui iš Dainų ir šokių šventės išaugo ir Moksleivių šventė, kuri šiomis dienomis bandoma atgaivinti, be to, nuo XX a. šventės rengiamos ir Vakaruose, tarp lietuvių, gyvenančių JAV, Kanadoje, taip pat, Australijoje ir kitur.

Nuo 1994 m., kai buvo išsikovota šalies laisvė, Dainų šventes nuspręsta rengti kas 4 m. Iš viso per visą tradicijos gyvavimo laiką buvo surengta 16 švenčių Lietuvoje, o nuo vienos Dainų dienos, kurioje dalyvavo tik chorai, šventė išsiplėtė į 6 dienų festivalį, kuriame surengiama įvairiausių koncertų ir kitų renginių. ( Rastenienė, Dalia 2007)

Jau praėjo 140 metų nuo tada, kai Estijoje įvyko 1-oji Dainų šventė Tartu mieste. 1869 m. Šveicarijos pavyzdžiu susižavėjo ir šventę  inicijavo Johann Voldemar Jannsen. Iš viso 51 choras ir 850 dainininkų susibūrė 1-ojoje Dainų šventėje. Iki pat 1891 m. šventėse dalyvaudavo tik vyrų chorai ir orkestrai dėl moralinių įsitikinimų, jog moterys negali dalyvauti Dainų šventėje kartu su vyrais. Kaip ir XX a., pradedant šią dainuojamą tradiciją Lietuvoje, taip ir dar anksčiau, XIX a. 2 pusėje Estijoje ima plisti idėjos dėl savo suvereniteto. Vis tik Estijos politinė padėtis, Vokietijos ir Rusijos grėsmės neleido turėti daug laisvės, todėl Dainų šventės buvo viena iš nedaugelio visuomeninių veiklų, pramogų, oficialiai leidžiamų Estijos gyventojams. 1934 m. surengtas 1-asis šokių ir gimnastikos festivalis, įkvėptas Šiaurės šalių ir pavadintas „Estiški žaidimai“. (Listra, Lore, 2009) Nuo 1962 m. imti rengti ir atskiri Jaunimo Dainų ir šokių festivaliai, kai pastebėta, jog  jaunimo chorų, orkestrų liaudies šokių grupių ir dalyvių yra labai daug. (Estonian Ministry of Foreign Affairs, 2004)

Dabar šventės organizuojamos kas penkerius metus. Šiandien bent šeštadalis šalies gyventojų kaskart dalyvauja Dainų ir šokių šventėje, kuri padėjo šiai negausiai tautai jaustis stipresnei, susivienijusiai, kartu padėjo ir išsaugoti jos nacionalinį-kultūrinį identitetą. Dainų šventėse dalyvauja vaikų, moksleivių, universitetų, suaugusiųjų ir kiti chorai.

Tiek Lietuvos, tiek Estijos dainų bei šokių festivaliams būdinga tokia struktūra: ritualinės šventės atidarymo ir uždarymo ceremonijos, šventiniai paradai su kiekvieno regiono kultūros reprezentavimu, pabrėžiant kiekvieno jų turtingo paveldo bei tautinių drabužių įvairovę, pagrindinis 4-5 val. trunkantis bendras atskirai moterų, vyrų ir vaikų chorų koncertas, taip pat pučiamųjų ar simfoninių orkestrų pasirodymas, bendri šokiai. Estijos šventėms dar būdingas simbolinės ugnies deginimas, o Lietuva pasižymi atskirais renginiais, kaip folkloro diena, ansamblių vakaras, liaudies meno paroda. (Proclamation of Masterpieces of the Oral and Intangible Heritage of Humanity)  

Savo darbe aptarsiu 2 Dainų šventes, vykusias 2009 m. Estijoje bei Lietuvoje. Darbe aptarsiu kiekvieną jų, paminėdama jų renginius, kiekvienai jų būdingas detales, pasirodymus ir kitus elementus, kurie atskleis, kuo viena ir kita šventė išsiskyrė. Mano nuomone, Dainų šventės yra svarbios kaip tradicijų puoselėjimo, tautinio bendrumo, vieningumo reiškinys, todėl yra svarbu tirti šiuos renginius, kaip jos suprantamos gretimuose kraštuose bei visa tai lyginti.

Darbe remiuosi lietuvių autorių Dalios Rastenienės, Regimanto Gudelio bei Lietuvos kultūros tyrimų instituto publikuotais leidiniais. Vis tik didžioji dalis cituotų leidinių parašyti užsienio autorių: Listra Lore, Andrey Makarychev su Alexandra Yatsyk, taip pat, Proclamation of Masterpieces of the Oral and Intangible Heritage of Humanity. Darbe remtasi ir internetinėse svetainėse pateikta informacija apie Dainų šventes Lietuvoje ir Latvijoje.