Mėnulis ir jo paslaptys

Mėnulio kilmė dar ir dabar nėra tiksliai aiški. Daugybė tyrinėtojų bando atskleisti šią paslaptį, tačiau jų teorijos visos ganėtinai skirtingos. Kalbant apie XX a. tyrinėtojų teorijas, norėčiau pabrėžti tik kelias iš jų. Pavyzdžiui, amerikietis G.K. Juri įsitikinęs, jog Mėnulis visuomet buvo savarankiškas objektas, kuris, tiesa, labiau artimas Saulei nei Žemei. Pasak jo, tokių objektų kaip Mėnulis kadaise buvo labai daug, tačiau juos išbarstė Saulės vėjas ir išlikti sugebėjo tik vienas mums visiems gerai žinomas Mėnulis. Tuo tarpu bulgaro N. Bonevo teorija tam prieštarauja. Jis teigia, jog unikalusis Mėnulis kaip tik labiau panašus į Žemę, tačiau nepaneigia to fakto, jog tai savarankiškas objektas, kurį dar mėgo vadinti planeta. Lyginant teorijas, tampa aišku, jog Mėnulis buvo savarankiškas objektas. Vykstant įvairiausiems sprogimams ir kitiems reiškiniams, Mėnulis sugebėjo susikurti pats. Būtų didelė klaida, jei nepaminėčiau Džordžo Darvino ( Č. Darvino sūnaus) teorijos. Nors mokslininkai laiko šią teoriją mažai tikėtina, man neatrodo, jog tai labai nepaprasta teorija. Jo teigimu, kadaise Žemė ir Mėnulis buvo vienas kūnas skystame pavidale, tačiau, bėgant laikui, jų forma keitėsi nuo suploto kūno, kriaušės formos kūno iki dviejų atskirų objektų, kurie nuolat kietėjo. Tai, atrodo, labai kažkur girdėta ir galbūt banali teorija, tačiau kažkuo įtikinanti. Šiuo metu labiausiai dominuoja R.A. Daly teorija, kurios dalis hipotezių perimta iš Dž. Darvino, jog vienu metu maždaug Marso dydžio kūnas trankėsi į Žemę ir taip atskėlė vieną dalį, iš kurios išsirutuliojo Mėnulis. Vėlgi, labai tikėtina teorija, tačiau iki pat 1974m. daug kas ja netikėjo. Vis dėlto, dauguma mokslininkų vadovaujasi didžiojo susidūrimo teorija, pagal kurią į Žemę trenkėsi dangaus kūnas, kuris atsimušė ir tapo vadinamu Mėnuliu.