Antibiotikams atsparūs mikroorganizmai ir jų paplitimas

Nėra jokių abejonių, jog antibiotikai praeityje žmonėms padėjo apsisaugoti nuo daugelio infekcinių ligų ir jas įveikti, tačiau šiuo metu vis didėjantis bakterijų atsparumas antibiotikams kelia didžiulį susirūpinimą. Pirmą kartą bakterijų atsparumas užfiksuotas 1930 – aisiais metais, kai buvo pastebėta, jog Streptoccocus genties atstovų neveikia antibiotikai sulfonamidai (Levy, Marshall, 2004). Po dešimtmečio Londono ligoninėse buvo užfiksuotas penicilinui atsparių Staphylococcus aureus bakterijų protrūkis. Iki pat 1990 – ųjų, bakterijų atsparumas nekėlė didelės grėsmės infekcinių ligų gydymui, tačiau dabar tai tapo globaline problema (Levy, Marshall, 2004).

Bakterijos – tai, plika akimi nematomi, dažniausiai vienaląsčiai mikroorganizmai, plačiai paplitę tiek sausumos, tiek vandens ekosistemose. Kai kurios iš jų gali išgyyventi net ir itin nepalankiomis sąlygomis – esant aukštai temperatūrai ar dideliam druskingumui (Gudiukaitė, 2014). Didelė dalis bakterijų yra patogeninės ir gali sukelti hospitalines, kvėpavimo takų, viduriavimo ligas, lytiškai plintančias infekcijas bei meningitą. Tačiau antibiotikai, kuriais šios ligos ilgą laiką buvo gydomos, dabar prarado efektyvumą. Taip atsitiko, nes tam tikrų vidinių mechanizmų bei horizontalios genų pernašos iš kitų organizmų dėka, bakterijos tapo atsparios daugeliui naudojamų antibiotikų. Itin didele problema dabar tampa dauginis atsparumas – bakterijų sugebėjimas išvengti daugelio naudojamų antibiotikų poveikio (Čaplinskas, Andziukevičiūtė, 2012).

Taigi, pagrindinis šio referato tikslas yra išskirti pagrindines antibiotikų grupes bei nurodyti mechanizmus, lemiančius bakterijų atsparumą šioms medžiagoms. Taip pat apžvelgti antibiotikams atsparių bakterijų grupes, aptarti jų gyvenamosios aplinkos ypatumus ir šių organizmų prisitaikymą čia išgyventi. Labai svarbu yra susipažinti su metodais, leidžiančiais nustatyti bakterijų jautrumą antibiotikams ir tokių bakterijų išskyrimo iš jų gyvenamosios aplinkos būdus.