Verslo etikos kurso santrauka

Bendravimo, moralės ir etikos ryšys, vertybinės orientacijos.

Etika yra mokslas apie gyvenimo išmintį, apie geresnio gyvenimo ir sugyvenimo paieškas, apie žmogaus gyvenimo prasmės esmines problemas. Etika kartu su morale ir dorove apima visą visuomenės ir asmenybės gyvenimą . Bendravimo etika - tai taikomosios etikos dalis, kuri savomis priemonėmis sprendžia bendravimo klausimus. Ji aprėpia daug sąvokų ir kategorijų: empatiją , bičiulystę, pagarbą ir kt. Šiomis sąvokomis bendravimas aprašomas ir modeliuojamas, jomis reiškiama žmonių santykių dorovinė esmė. Dalis bendravimo etikos kategorijų kartu yra ir vertybės; meile, draugystė, ištikimybė, gerumas, kilnumas ir pan.

Bendravimo etika, kaip ir etika apskritai, nėra tiktai mokslas ir šiais laikais nepriklauso vien filosofijos sričiai. Tai kartu ir sugyvenimo, gyvenimo meno, vidinės refleksijos ir savimonės mokslas, glaudžiai susijęs su bendravimo psichologija. Nors bendravimo etika gali nagrinėti kai kuriuos bendravimo psichologijos klausimus, tarp jų yra ir esminių skirtumų. Bendravimo psichologija tiria ir aprašo žmonių bendravimo dėsningumus, o bendravimo etika ne tik interpretuoja šiuos dėsningumus, bet ir normina žmonių tarpusavio santykius, nurodo, kaip reikėtų elgtis, pateikia tam tikrus dorovinius orientyrus.

Moralė (lot. mos mores – reiškia paprotys, įprotis, iš to moralis – teisingas, moralus) yra vienas iš svarbiausių visuomeninių institutų ir pagrindinių normatyvinio žmonių elgesio reguliavimo būdų. Kartu tai ypatinga visuomeninės sąmonės forma ir visuomeninių santykių (moralinių santykių) rūšis, kurią tyrinėja etikos mokslas. Akivaizdu, kad bet kuri visuomenė, susidedanti iš daugybės individų, turinčių skirtingus tikslus ir interesus gali sėkmingai funkcionuoti tik tuo atveju, jeigu visi jos nariai paklus bendriems socialiniams dėsniams. Jų interesų suderinamumo funkcija šalia kitų normatyvinio reguliavimo tipų (pvz., teisės, papročių, tradicijų, administracinių reikalavimų) atlieka ir moralė, kuri glaudžiai su minėtaisiais tipais yra persipynusi, bet kartu ir išsiskirianti.

Moralė - tai socialinis institutas, susidedantis iš elgesio standartų sistemos, kurią pripažįsta ir linkę jos laikytis visi kultūrinės bendruomenės nariai. Taip suprasta moralė įsikūnija atitinkamuose gėrio ir blogio vertinimo modeliuose. Savo ruožtu šie modeliai kartu su kitomis tradicijų, papročių rūšimis perduodami iš kartos į kartą. Tokiu būdu moralė turi objektyvų statusą kaip individo elgesio taisyklių „visumynas“. Panašiai kaip politiniai įstatymai ar gimtoji kalba egzistuoja nepriklausomai nuo individo, taip ir moralė (bei jos standartai) egzistuoja nepriklausomai nuo individo – priima jis ją ar ne. Žmogus nesukuria savų ( moralumo) taisyklių, - nes kurdamas savas taisykles jis visada pasirems normomis, kurios egzistuoja visuomenėje. Priešingu atveju – jo siūlomas elgesio kodeksas bus nepriimtinas kitiems visuomenės nariams, su kuriais jis neišvengiamai bus priverstas bendrauti.

Egzistuoja skirtingi požiūriai į moralę. Vieni vadovaujasi savo gyvenime morale, jos normomis kurią jiems primeta visuomenė ir jos kultūra. Kiti - nelinkę paprastai paklusti visuomenėje įsitvirtinusios moralės reikalavimams.

Galima tarti, kad moralė – yra tai, ką turi daryti žmogus, kad jo elgesys atitiktų visuomeninio elgesio normoms, tuo tarpu etika – nagrinėja moralės normų, egzistuojančių socialinėje sferoje, filosofinius argumentus „už“ ir „prieš“. Šių pastangų rezultatas - normų sistemos pagrindimas, remiantis kruopščiai suformuluotais ir giliai išanalizuotais principais., tokiais kaip pvz., asmens neliečiamumas, žmogaus teisės, teisingumas, teisingas paskirstymas, labdara ir kt.

Etika (moralės filosofija) – tai mokslinė disciplina, kuri tyrinėja socialinę moralę. Socialinės moralės normų pažinimas yra neatsiejama individo socializacijos proceso dalis. Socializacija – tai socialinės sąveikos procesas, kuriuo metu žmonės perima žinias, vertybes, nuostatas, elgesį, būtinus efektyviam dalyvavimui visuomenėje. (Socializacijos procesas yra sąlygotas dviejų dalykų – mūsų biologinės prigimties ir kultūros.) Pirmame socializacijos proceso etape (vaikystėje) tenka išmokti skirti moralės taisykles nuo sveiko proto taisyklių. Tai nėra paprastas uždavinys, kadangi vaikai šias taisyklė įsisavina vienu metu (kartu), o mokytojai nevisada jas atskiria.

Vertybės paaiškina žmogaus elgesį, užtikrina asmenybės kryptingumą. Jos reguliuoja žmonių santykius, yra savotiškas imperatyvas, privaloma elgesio taisyklė. Privalomumas žmones įpareigoja nevienodai. Vertybės bandomos klasifikuoti įvairiai, nelygu koks klasifikavimo kriterijus pasirenkamas. Vertybės kinta, vieni dalykai praranda prasmę, kiti, priešingai, įgyja. Visuomenėje vertybės kartais keičiasi staigiai bei dramatiškai. Reiškinys, kai vertybės netenka savosios reikšmės, vadinamas vertybių devalvacija arba nuvertinimu.