Tvaraus augimo problematika

Tvarus augimas (dar kitaip vadinamas darnus vystymasis, tvari plėtra) – vienas iš sėkmingos veiklos vertinimo rodiklių, turintis daugybę definicijų. Tačiau bene populiariausias tvarios veiklos apibrėžimas panaudotas 1987 m. pasirodžiusioje Bruntlando komisijos ataskaitoje – „Mūsų bendra ateitis“ (angl. „Our Common Future“):

Tvari plėtra ta, kuri patenkina dabarties poreikius neatimdama galimybės ateities kartoms patenkinti jų poreikius.

Šiuo apibrėžimu pagrindinis dėmesys skiriamas poreikių koncepcijai – ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas pasaulio vargstančiųjų poreikiams; bei ribotų išteklių suvokimui – dabartiniai gamtos, technologiniai ir net socialiniai ištekliai yra riboti, nors turi patenkinti dabartinius bei būsimus poreikius.

Iš diskusijų ir tyrimų virtusi politiniu imperatyvu, tvari plėtra ieško sprendimų, kaip, siekiant ekonomikos augimo, kartu kurti socialiai teisingą ekonomiką. Tam pasiekti reikia suderinti iš pirmo žvilgsnio nesuderinamus tikslus – ekonomikos augimą ir natūraliųjų išteklių ar gamtinės bei socialinės aplinkos plačiąja prasme išsaugojimą. Nepaisant to, jog tvari plėtra tapo visuotinai priimtinu politiniu tikslu, vienareikšmiško atsakymo, kaip pasiekti tvarumą, nėra.

Taigi, kas yra tvari veikla? Kuo svarbus augimo tvarumas? Kam jis labiausiai aktualus ir kas jį labiausiai skatina? Kodėl nėra lengva jo siekti?