Vilniaus geto fenomenas

2006 metais sukurtas Audriaus Juzėno filmas „Vilniaus getas. Aistra mirties šešėlyje“ pasakoja dramatišką Lietuvos žydų situaciją Vilniaus gete Antrojo pasaulinio karo metais. Vilniaus geto teatro idėja vieniems atrodo lyg makabriškas paskutinis mirties šokis prieš visišką sunaikinimą, kitiems – vilties kibirkštis niūrioje kasdienybėje, padedanti užmiršti nuolat persekiojantį mirties kvapą.

2009 – aisiais Lietuvos visuomenei pristatomas dokumentinis Audriaus Lelkaičio filmas apie Vilniaus čigonų bendruomenę, įsikūrusią Kirtimuose. Nepatogus filmas nepatogiu pavadinimu: „Vilniaus getas 2009“. Kažin, ar autorių galima kaltinti originalumo stoka. Nuoroda į A. Juzėno filmą sufleruoja, kad geto sąvoka siejama ne tik su žydais Antrojo pasaulinio karo metais. Getas gali egzistuoti ir šiandien, XXI amžiuje, Europos kultūros sostinėje Vilniuje.

Žydų varymas į getus, jų naikinimas Antrojo pasaulinio karo metais ir šiandieninis čigonų gyvenimas atskiroje, uždaroje teritorijoje šiuolaikinėje demokratinėje valstybėje iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti niekaip nepalyginamas. Tačiau remiantis Lietuvos žydų patirtimi praeityje galima atsekti panašią dabartinės Lietuvos čigonų patirtį.

Šio darbo tikslas yra aprašyti geto fenomeną remiantis filmuose „Vilnius getas. Aistra mirties šešėlyje“ ir „Vilniaus getas 2009“ papasakotomis istorijomis.

Siekiant šio tikslo keliami du pagrindiniai darbo uždaviniai: apibrėžti sąvoką getas bei aprašyti pagrindinius socialinio gyvenimo gete požymius. Darbe daugiau dėmesio skiriama Vilniaus čigonų bendruomenei, nes procesas vyksta natūraliai, tai yra, žmonės čia ėmė gyventi be prievartos ir, formaliai žiūrint, niekas čia jų nelaiko – dauguma turi Lietuvos Respublikos pilietybę, jų judėjimas šalyje ir pasaulyje nėra ribojamas.