Dirbtinės šlapynės modeliavimas

Šlapynės – ekosistemos, kuriose vandens, saulės energijos ir užmirkusių gruntų sąveikoje natūraliomis sąlygomis kaupiasi biogenai ir kitos medžiagos. Pagal derlingumą ir poveikį atmosferos dujoms, šlapines galime prilyginti atogrąžų miškams. Nusausinus šlapynes, juose susikaupę biogenai ir šiltnamio efektą skatinančios dujos atpalaiduojamos į aplinką. Šiose šlapynėse biogenai ir organika kaupiasi augaluose arba nuosėdose. Prie tokių šlapynių galime skirti šlapius miškus, šlapias ir sezoniškai užliejamas pievas, seklius ežerus, upelius, griovius ir kt. Lietuvos upėse vis dar išlieka didelės azoto, fosforo ir organinių junginių koncentracijos. Manoma, kad šių medžiagų prietaką į vandens telkinius sąlygoja praeityje atlikti žemių sausinimo darbai ir su tuo susiję natūralaus kraštovaizdžio pokyčiai. Pasikeitus hidrografinio tinklo struktūrai ir sumažėjus bioįvairovei, upių baseinuose sumažėjo biogeninių ir organinių medžiagų sulaikymas, padidėjo jų išplovimas ir pernaša. Siekiant atkurti pusiausvyrą tarp žmogaus pažeistos ir natūralios gamtinės aplinkos reikia kraštovaizdžio elementų atsikūrimą skatinančių priemonių. Vandens apsaugos požiūriu svarbu atkurti prarastus biotopus – natūralius vandens valymo „filtrus“. Šiam tikslui ypač tinka įvairių tipų šlapynės. Šlapynės – pereinamoji grandis tarp vandens ir sausumos ekosistemų. Jos pasižymi didele bioįvairove, reguliuoja nuotėkį, yra reikšmingos gamtinių ir estetinių išteklių gausinimui.

Tikslas: Pasirinktoje teritorijoje sukonstruoti dirbtinę šlapynę

Uždaviniai:

• Įvertinti taršos šaltinių koncentracijas Tausalo upėje;
• Įvertinti planuojamus išleidžiamų nuotekų kiekius į vandens telkinius;
• Parinkti dirbtinės šlapynės parametrus ir paskirtį;
• Išanalizuoti taršos poveikį vandens telkiniui.