Biudžeto deficito valdymas 2008 - 2013 Lietuvoje, Estijoje, Švedijoje ir Airijoje: kitimo dinamika, valdymo priemonės ir rezultatai

Per pastaruosius dešimtmečius dauguma Europos valstybių turėjo nuolatinį ir didelį biudžeto deficitą bei didėjančią valstybės skolą. Valstybės išlaidų didėjimas yra bendras fiskalinės politikos tendencija daugelyje valstybių, tačiau ši valstybės pajamų ir išlaidų derinimas dar labiau apsunkinamas ekonominio nuosmūkio metais. Dideli įsiskolinimai gali smogti ir iki šiol stabiliomis atrodžiusioms valstybėms. ES šalys turi laikytis Mastrichto sutartyje nurodytų konvergencijos kriterijų bei Stabilumo ir Augimo Pakto, kurie skirti fiskalinės politikos apribojimams. Tačiau svarbu yra tai, ar vyriausybės yra pajėgios reaguoti į minėtą tendenciją. Dar didesni reikalavimai buvo iškelti valstybėms po euro krizės.

Prasidėjus ekonominiam nuosmūkiui dauguma valstybių stengėsi neigti, turinčios biudžeto deficitą, taip buvo stengiamasi nesukelti panikos rinkoje ir visuomenėje. Visgi ne visoms valstybėms pavyko savarankiškai išspręsti ekonominės krizės problemas. Didėjančios skolos ir visiškai išsiderinęs fiskalinės ekonomikos mechanizmas privertė privertė ieškotis pagalbos – paramos ir lengvatinių paskolų. Tokia patirtis verčia dar labiau aktualizuoti skolos valdymo problemą, nepaisant to, jog didelės skolos šuolaikinėje ekonomikoje yra įprastas reiškinys.

Tyrimo objektas: Valstybės biudžeto deficito valdymas.

Darbo tikslas: Išanalizuoti Lietuvos, Estijos, Airijos ir Švedijos valstybės biudžeto deficitą 2008-2013 metais. Darbo uždaviniai:

1. Išanalizuoti biudžeto ir deficito sampratą;
2. Nustatyti pasaulinės ekonomikos įtaką valstybių ekonominiam stabilui;
3. Pateikti valstybių ekonominio augimo dinamikas iki ir po krizinio laikotarpio;
4. Nustatyti valstybių taikytas biudžeto deficito valdymo priemones;
5. Įvertinti valstybių biudžeto valdymo priemonių rezultatus;

Darbo metodika. Dėstomojoje darbo dalyje buvo naudojamas dokumentų analizės (mokslinės literatūros) , aprošomuoju ir lyginamosios analizės metodais. Teikiant išvadas buvo naudojamasi apibendrinimo metodu.

Darbo struktūra. Šį darbą sudaro įvadas, dvi dalys, išvados, literatūros sąrašas. Panaudoti literatūros šaltiniai.