Balio Sruogos eilėraščių savitumas

„Mano pily nėra laiko...“

„Jam eilėraštis – ne argumentų ir įsakymų grandinė, ne tam tikrų minčių ir tezių sandara, o gyvas nuotaikos plazdėjimas“, – taip taikliai Vytautas Kubilius apibūdino Balio Sruogos eilėraščių pasaulį. Poeto eilėraštyje išgyvenimas nuolat teka, keičiasi, virpa, tad neturi nei išankstinio plano, nei rėmų (ar ribų). [1] Jau vos perskaičius pirmąsias šio eilėraščio eilutės tai tampa aišku. Panašiai kaip ir Vinco Mykolaičio Putino poemoje „Vergas“, lyrinio „aš“ išgyvenimai skleidžiasi „šimtabokščių“ rūmų apsuptyje, taip ir šiose Balio Sruogos eilėse kalbantysis savo vidinę dramą patiria pilies erdvėje. Nors dažniausiai pilies įvaizdis simbolizuoja gynybinę galią, saugumą, stiprybę, tačiau šiame eilėraštyje pilies prasmės yra konstruojamos kita linkme. Pilis, taip pat kaip ir Elsinoras Šekspyro „Hamlete“, anot R. Pabarčienės, yra ir veikėjo dvasinės situacijos, supančio pasaulio metafora. Hamletą gaubia šiaurietiško šalčio, drėgmės atmosfera. Šio eilėraščio „ore“ tvyro sunkumas, nerimas, įtampa, persmelkianti herojaus vidų ir simboliškai įsikūnijanti pilies vaizdinyje. Tai liudija ir pilies detalių, perteikiančių atšiaurumą, paminėjimas: „plieno durys“, „plytos šaltos“. Taip pat pirmojoje strofoje sužinome ir dar vieną pilies ypatybę – joje nėra laiko. Tačiau galima suvokti, kad ši frazė atspindi ne šio fenomenalaus reiškinio – laiko – nebuvimą, o tiesiog skelbia, kad pats laikas (valandos, minutės, sekundės...) yra neskaičiuojamos. Tai patvirtina ir eilėraštyje minimos laiko nuorodos („akimirksnio vienuma“, „mano pily vien tik amžiai“). Kitaip tariant, lyrinis subjektas atmeta įprastą chronologinį laiko suvokimą, nesigilina į tikrovės esmę, akentuoja subjektyvų, jausminį pasaulio suvokimą. Taip pat pirmajame posme išryškėja ir dramatiška kalbančiojo būsena: „Mirštu, gimstu, vėlei mirštu,/ Kur išeiti – nerandu“. Taip atsiskleidžia jo nuolatinis blaškymasis, dvasinių orientyrų – kaip gyvenimo prasmės – ieškojimas, laisvės siekimas. Tai patvirtina atsidūrimas būties paribyje, mirties ir gimimo, kaip nuolat vykstančios žmogaus gyvenimo metamorfozės, paminėjimas. Šiuo atveju išryškėja lyrinio subjekto ir jį supančios aplinkos kolizija. Eilėraščio žmogui pilies atmosfera sukelia tik neigiamas emocijas, jis siekia iš jos ištrūkti.

[1] Balys Sruoga. „Eilėraščiai“. Vilnius: Žaltvykslė, 2004 m. A. Iešmantaitės pratarmė, 6 psl.