Tarptautinis Valiutos Fondas ir krizių prevencija

1930 metų Didžiosios depresijos laikotarpiu šalys siekė sutvirtinti savo ekonomikas. Kad tą pasiektų – didino kliūtis užsienio prekybai, devalvavo savo valiutas, siekdami padidinti konkurenciją tarp valiutų eksporto rinkose. Taip pat ribojo savo piliečių laisvę įsigyti užsienio valiutos. Šalys stengėsi iš krizės išsikapstyti savarankiškai. Dėl to ilgainiui vis mažėjo pasaulio prekybos apimtys (žr. 1 pav.). Daugelyje šalių sumažėjo užimtumo ir gyvenimo lygis.

Šis tarptautinės monetarinės politikos lūžis davė postūmį tarptautinio valiutos fondo (toliau – TVF) įkūrėjams planuoti instituciją, kuri būtų atsakinga už tarptautinę pinigų sistemą, valiutų kursus ir tarptautinius mokėjimus, kurie suteiktų galimybę šalių piliečiams įsigyti kitų šalių teikiamas prekes ir paslaugas. Nauja institucija užtikrintų valiutos kurso stabilumą ir skatintų nares pašalinti valiutos kursų keitimo apribojimus, kas vėl atgaivintų pasaulinę prekybą.

TVF idėja buvo išgryninta 1944 m. liepą, kai 45 šalių atstovai susirinko Bretton Woods mieste, New Hampshire. Jie susitarė dėl tarptautinio ekonominio bendradarbiavimo, kuriam pasiekti būtų įkurta institucija po Antrojo pasaulinio karo. Jie tikėjo, jog tokios institucijos įkūrimas padėtų išvengti Didžiosios depresijos pasikartojimo.

Formaliai TVF pradėjo veikti 1945 m. gruodį, kai pirmosios 29 šalys narės pasirašė susitarimą. Veikla prasidėjo 1947 m. kovo 1-ąją. Vėliau tais pačiais metais Prancūzija tapo pirmąja šalimi, pasiskolinusia iš TVF. TVF narystė pradėjo plėtotis 1960 m., kai daugelis Afrikos šalių tapo nepriklausomos ir pateikė paraiškas dėl narystės. Dar didesnę plėtrą ribojo Šaltasis karas, kai Sovietų sąjunga savo įtakos šalims darė įtaką nesijungti prie TVF.

Šalys, kurios prisijungė prie TVF laikotarpiu nuo 1945 m. iki 1971 m., įsipareigojo išlaikyti savo valiutos kursą stabilų (lyginant su JAV doleriu bei auksu). Valiutos kursą keisti būtų galima tik norint koreguoti mokėjimų balansą bei gavus TVF leidimą.

Bretton Woods sistema baigėsi 1972 m., kai buvo nuspręsta, jog valiutos fiksavimas yra pervertinamas. Pradžioj buvo paskelbta, jog doleris nebepririšamas prie aukso laikinai, tačiau prie fiksuoto valiutos kurso taip ir nebebuvo grįžta. 1973 m. kovą valiutų kursai tapo plaukiojantys aukso atžvilgiu. Savo valiutą buvo galima fiksuoti su kita valiuta, su valiutų krepšeliu, prisijungti prie monetarinės sąjungos ar net įsivesti kitos šalies valiutą.

TVF prisiėmė naują vaidmenį – padėti besivystančios šalims susitvarkyti su mokėjimo balansų sunkumais, teikiant finansavimą iš Patikos fondo. Tam TVF sukūrė naują lengvatinių paskolų programą.

Po Berlyno sienos griuvimo 1989 metais ir Sovietų sąjungos iširimo 1991 metais TVF praktiškai tapo universali institucija. Per trejus metus institucija išaugo nuo 152 iki 172 narių. Šis augimas buvo sparčiausias nuo Afrikos narių antplūdžio 1960 metais. Siekiant įgyvendinti naujai prisiimtas pareigas TVF darbuotojų skaičius per šešerius metus išaugo beveik 30 proc. Vykdomoji valdyba nuo 22 narių padidėjo iki 24.