Kultūra ir religija

Kultūros sąvoka yra viena sudėtingiausių sąvokų, išskirianti prasmių įvairove. Kultūros sąvoka dar žiloje senovėje atsirado įvairiose Rytų ir vakarų civilizacijose. Skirtingos istorinės epochos ir civilizacijos formavo savitas kultūros sampratas.

Ryškėjant kultūros mokslo užuomazgoms susiklosto dvi pagrindinės jos intepretacijos:

Pirmoji, natūralistinė, - kultūra siejanti su natūralia žmogaus prigimtimi, o antroji, idealistinė, - su dvasiniu ir moraliniu tobulėjimu. Rašytojų veikaluose kultūros sąvoka aprėpia dvasinį asmenybės ir visuomenės tobulėjimą, išsilavinimą, civilizuotumą, rafinuotas manieras, istoriškai susiklosčiusią daugmaž stabilių dvasinių, dažniausiai intelektualinių ir meninių, vertybių visumą. Itin svarbu kalbos, dvasinės sandaros, papročių bendrumas, dėl to kultūra suvokiama kaip ypatinga gyvenimiška veikla, išlaisvinanti žmogų iš kasdienybės rūpesčių ir aklo sekimo tradicija. Plačiausia šio termino prasme kultūra yra tai kas iškyla virš gamtos stichijos ir siejasi su žmogaus kūrybinio potencialo, galios, iniciatyvos sklaida, aprėpia jo kuriamų vertybių pasaulį.

Kultūra yra visa tai, ką žmogus savo darbu yra pakeitęs, keisdamasis ir pats, kaip visuomenės narys. Kultūra yra netik žmogaus sukurti materialūs objektai, o ir socialinės normos, papročiai, idėjos, vaizdiniai, simbolių, prasmių pasaulis, pasireiškiantis įvairiose dvasinėse vertybėse, žmonių santykiuose, požiūryje į gamtą, kitas kultūras ir žmones. Ji kartu yra ir elgesys, kuris motyvuojamas ir reguliuojamas ne biologinių, o tik žmonėms būdingų socialinių interesų, poreikių, visuomenėje nusistovėjusių gyvenimo normų. Tai materialinių ir dvasinių vertybių visuma, sukurta visuomenės ir liudijanti jos raidos pakopą, reiškiamą žmonių gyvenimo ir veiklos pakopomis ir formomis. Todėl skirtingai, nei gamtinės kilmės biologinės savybės, kultūra ne paveldima, o perprantama gyvenant visuomeninį gyvenimą, mokantis, auklėjant.