Lietuvių liaudies šokio klasika

Pedagogikos mokslų kandidato Vytauto Jakelaičio teigimu, lietuviška sceninė choreografija ilgus metus buvo kuriama daugelio žmonių pastangomis. XX amžiaus pirmame dešimtmetyje atėjęs į mėgėjų sceną, trečiajame dešimtmetyje lietuvių liaudies šokis susilaukė keleto brandesnių kompozicijų, pirminio teorinio vertinimo ir tarptautinio pripažinimo, o atmintinais 1940-1941 metais – profesionalios scenos.
Tada nusibrėžė pirmosios ir pagrindinės komponavimo bei atlikimo stiliaus linijos, vėliau iš esmės susiformavusios.
Anot V. Jakelaičio, tarybinės santvarkos metai – lietuvių liaudies šokio sceninio atgimimo metai. Šiandien galime tvirtinti, kad jau turime savitą sceninio šokio mokyklą. Ne tiktai tolerancija, bet ir reiklumas tebelydi lietuvių sceninę choreografiją, nuolat ieškomi ir skatinami žmonės, galintys papildyti šį kūrybinį lobyną.
Kartu lėtai, bet nuosekliai kaupėsi duomenys, kurie šiandien jau leidžia tvirtinti, kad formuojasi ir mokslas apie lietuvių liaudies šokį – tiek etnografinį, tiek sceninį (LTSR KULTŪROS MINISTERIJA, LTSR LIAUDIES MENO RŪMAI. Choreografijos problemos, 1974).
Nors lietuvių liaudies šokiai pačia savo choreografija yra gana paprasti, tačiau savo energija, brėžinių įvairumu yra įdomūs žiūrėti ir smagūs šokti. Lietuvių laiudies šokiai nėra maišomi su kitų tautų šokiais, nes turi tam tikrus bruožus, stilistiką ir specifiką, būdingus tik mūsų tautai.
Šiame darbe bandysiu atskleisti lietuvių liaudies šokio savitumą, paanalizuosiu folkorinės medžiagos sceniniame šokyje panaudojimą bei aptarsiu šokio formas ir jų sąryšį.