Adaptacinė radiacija

Adaptacinė radiacija- kai kurių grupių nepaprastai didelės įvairovės generacijos procesas. Adaptacinės radiacijos metu iš vieno bendro protėvio (vienos rūšies) susiformuoja dvi ar daugiau grupių (rūšių), kurios skiriasi morfologiškai ir yra prisitaikiusios prie skirtingų aplinkos sąlygų. Jų ekologinės nišos yra skirtingos, kai kuriais atvejais skirtumai gali būti labai nedideli. Pats žymiausias adaptacinės radiacijos pavyzdys yra Galapagų salų kikiliai (geriau žinomi Darvino kikilių vardu), kurie visi geologiškai neseniai atsirado iš vienos kontinentinės rūšies, tačiau dabar gerokai skiriasi savo ekologija ir morfologija. Kaip teigia straipsnio „Adaptive Radiation: Contrasting Theory with Data“ (straipsnis publikuotas Science žurnale 2009-tais metais) autoriai Sergey Gavrilets ir Jonathan B. Losos, adaptacinės radiacijos yra labai sudėtingi, evoliucijos eigoje vykstantys procesai, kuriem didelę įtaką daro ekologiniai, genetiniai ir vystymosi veiksniai, o pastarieji savo ruožtu gana stipriai priklauso nuo istorinių grupės vystymosi aplinkybių (angl. Historical contingencies).

Adaptacinė radiacija pasižymi dvejomis pagrindinėmis savybėmis:

• Greita bei gausia rūšiadara;
• Dideliu prisitaikymų prie aplinkos sąlygų spektru....

Tam, kad susidarytų dvi skirtingos rūšys, dažniausiai reikalinga geografinė izoliacija tarp tam tikros rūšies skirtingų populiacijų. Tik tada natūrali atranka, o galbūt ir genų dreifas, gali produkuoti naujus genų baseinus (angl.gene pool). Toks naujų rūšių susidarymas, kai veikia geografiniai barjerai, vadinamas alopatriniu rūšių susidarymu. Tačiau, tam kad evoliucionuotų naujos rūšys fiziniai barjerai ne visada yra būtini.

Adaptacinę radiaciją gerai iliustruoja Galapagų salų kikiliai, kurių šiuo metu yra priskaičiuojama apie 14 skirtingų rūšių. Šių kikilių bendras protėvis (protėvinė rūšis) į Achipelago salyną atskrido iš Pietų Amerikos. Protėviniai rūšiai įsikurti salyne nebuvo sunku: nebuvo daug potencialių kikilių plėšrūnų (išskyrus gal vos keletą reptilijų rūšių), beveik jokių konkurentų, daug maisto išteklių. Atstumas tarp Archipelago sudarančių salų buvo pakankamai nedidelis, kad protėvinė rūšis išplistų po visą salyną, tačiau kartu ir tolimas, kad tai vėliau ribotų dauginimąsį tarp skirtingų salų populiacijų. Tokia geografinė izoliacija lėmė, kad iš skirtingas salas užimančių populiacijų (nors ir priklausančių vienai rūšiai) per daug kartų susiformuotų porūšiai....