Lietuvių emigracijos istorija

Migracija (lot. migratio – kėlimasis, kraustymasis) – gyventojų kėlimasis iš vienos vietos į kitą. Dėl migracijos šalyje daugėja kitakalbių skaičius, mažėja savos tautos piliečių. Susiduriant skirtingų tautų, skirtingų tikėjimų žmonėms, didėja vidinių šalies nesutarimų grėsmė. Dėl migracijos vienos šalies intelektualai gali „nutekėti“ į kitą šalį. Vienai šaliai tai gali būti naudinga, kitai žalinga. Lietuvos sąlygomis nepatenkinti išsilavinę žmonės taip pat neretai susigundo pabėgti į kitą šalį.
Emigrantai - asmenys, išvykstantys iš Lietuvos ir ketinantys apsigyventi nuolat ar ilgesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui kitoje šalyje (užsieniečiai, kurių leidimų laikinai gyventi, išduotų 1 metams ar ilgesniam laikotarpiui, galiojimo laikas pasibaigė ir nebuvo išduotas naujas).
Didysis tautų kraustymasis suskaldė senąją pasaulio (tiksliau sakant – Europos) tvarką ir sukūrė naujas gyvenimo taisykles bei aktualijas. Tačiau ir XX - XXI amžiaus migracija daro ne mažesnę įtaką dabartinei pasaulio tvarkai bei sampratai.
Renesanso išradimai ir Amerikos atradimas sukūrė Naująjį pasaulį. Europiečiai ėmė masiškai keltis į naujas žemes, išvarydami iš jų čiabuvius ir visiškai pakeisdami buvusį Amerikos paveikslą. Dar viena didžioji migracijos banga išsiskyrė savo mastais XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje. Iki ankstyvųjų 1940-ųjų tarptautinė migracija Lietuvoje, nors ir vėluodama, plito pagal tą patį modelį kaip ir daugumoje Europos šalių, turėjusių aiškią vakarų-šiaurės krypties orientaciją. [1]
Šiame darbe pasistengsiu apžvelgti lietuvių emigracijos istoriją, emigracijos poveikį, taip pat įvertinti Lietuvos piliečių emigracijos tendencijas, įvardinti veiksnius, kurie skatina ar stabdo emigraciją.