Abortai – psichologiniai ir biologiniai aspektai

Abortas – savaiminis ar dirbtinis nėštumo nutraukimas ankstesnėje nėštumo stadijoje, kurio pasekmė yra negimusios gyvybės (gemalo, vaisiaus) žūtis. Šnekamojoje kalboje abortu vadinamas tik dirbtinis nėštumo nutraukimas. Visuomenėje abortas vertinamas labai prieštaringai, nes nėra prieita vieningos nuomonės, kuri stadija (apvaisinimo, gemalo ir pan.) turėtų būti traktuojama kaip atskiro individo (asmenybės) pradžia, todėl dalis žmonių abortą laiko žmogžudyste, kiti - mano, kad dar nėra gyvybės tol, kol moters gimdoje neišsivysto individas, galintis natūraliai išgyventi ir abortą vadina kaip logišką sprendimą panaikinti nepageidaujamas užuomazgas, prieš išsivystant gyvybei. Dalis žmonių pasisakančių prieš abortą yra itin religingi ir abortui prieštarauja dėl interpretuojamos nuodėmės, kiti - dėl moralinių priežasčių. Kita dalis žmonių abortą traktuoja kaip moterų teisę pasirinkti, ką daryti su savo kūnu.

Persileidimas – savaiminė gimdoje nešiojamo pilnai neišsivysčiusio vaisaius (gemalo) mirtis. Dar vadinamas „savaiminiu abortu“. Pas sveikas moteris jis pasitaiko retai. Dažniausios persileidimo priežastys: anksčiau įvykdyti abortai, bendro pobūdžio somatiniai susirgimai, ūmūs ir lėtiniai apsinuodijimai, traumos – fizinės ar psichologinės, endokrininiai sutrikimai pas moterį, infantilizmas, kraujo grupių nesuderinamumas tarp vaisiaus ir motinos, vaisiaus chromosominiai sutrikimai, ligos – infekcinės, lytinių organų, kitų svarbių organų ar organų sistemų; neohormoniniai sutrikimai, badavimas, vitaminų trūkumas, genų ar chromosomų anomalijos.

Persileidimas gali įvykti ir pirmosiomis nėštumo dienomis ar savaitėmis, moteriai net nepastebint ir nežinant apie tai, kad ji buvo pastojusi. Tai iš dalies yra susiję su pastojančios moters amžiumi: iki 30 m. savaiminis abortas įvyksta 10 proc. atvejų, 31–40 m. apie 15 proc., virš 40–44 m. beveik 35 proc., o vyresnėms nei 45 m. daugiau nei 50 proc. atvejų.