Atspaudinių masių dimensinis stabilumas

Dantų atspaudas – tai negatyvus burnos kietųjų ir minkštųjų audinių atvaizdas, kuriam sukurti reikalingos atspaudinės medžiagos. Nuo atspaudinių medžiagų savybių priklauso išliejamo modelio tikslumas ir gaminamų dantų protezų funkcinis, biologinis, mechaninis ir estetinis tinkamumas. Tam, kad būtų sukurtas visas šias savybes atitinkantis dantų protezas turi būti pasirinkta tinkama atspaudinė medžiaga, atsižvelgiant į konkretų klinikinį atvejį, laikymo sąlygas, dantų modelio atpylimo galimybes, modelio panaudojimo tikslus, būsimo dantų protezo konstrukciją, gydytojo prioritetus ir patirtį.

Atspaudų ėmimui buvo naudojamos įvairios atspaudinės medžiagos – hidrokoloidinės medžiagos (1925m.) , cinko oksido eugenolinės medžiagos (1935m.), alginatinės masės (1940m.), polisulfidinės, C silikoninės masės (1955m.), palieterinės masės (1965m.), A silikoninės masės (1975m.). Dauguma atspaudinių medžiagų laikui bėgant buvo išrastos siekiant sukurti medžiagą atitinkančią naudojimui keliamus reikalavimus: tinkamą kietėjimo laiką, atsparumą mechaniniam poveikiui, savo savybių išlaikymą įvairiomis sąlygomis, suderinamumą su drėgme, atsparumą plyšimui, dimensinį stabilumą, plastiškumą, biologinį suderinamumą, neigiamų pojūčių pacientui nesukėlimą, elastiškumą ir kitas savybes. Šioje mokslinių straipsnių analizėje plačiau aptarta, viena iš svarbiausių, atspaudinių medžiagų savybė - dimensinis stabilumas ir jam įtaką galintys daryti veiksniai.