Juozapo Arnulfo Giedraičio lituanistinė veikla

Juozapas Arnulfas Giedraitis gimęs 1754 m. birželio 29 d. ir miręs 1838 m. liepos 5 d. buvo žymus Žemaitijos vyskupas, raštijos veikėjas, kanonistas bei lietuvių kunigaikščių giminės Giedraičių palikuonis. Jo vyskupavimo laikotarpis į istoriją įėjo kaip kultūrinės veiklos pagyvėjimo Žemaitijoje metai, paprastai apibūdinami lituanistinio sąjūdžio terminu. Šį Juozapo Arnulfo Giedraičio įdirbį patvirtina ir literatūrologas Vincas Maciūnas, kuris teigė, jog „Giedraičio vaidmuo čia iškeltinas, nes jis savo aukšta padėtimi ir autoritetu suteikė tam lietuviškam literatūriniam sąjūdžiui tam tikro moralinio svorio Žemaičių bajorų akyse“[1]. Labai svarbu yra atskleisti vyskupo įnašą į religinį, visuomeninį ir kultūrinį to meto Žemaitijos gyvenimą.

Rašydamas šį darbą, labiausiai pasitelkiau Aldonos Prašmantaitės 2000 metais išleista knyga – „Žemaičių vyskupas Juozapas Arnulfas Giedraitis“. Joje ne tik išsamiai aprašoma žemaičių vyskupo Giedraičio biografija, bet ir parodomas jo veiklos rezultatas, sulyginami kitų istoriografijos tyrėjų tyrimai. Knygoje pateikiami J. A. Giedraičio vaikystė, kelias į vyskupo sostą, darbas vyskupijoje, jos struktūra, valdymas, dvasininkų ugdymas, socialiniai veiklos aspektai bei paskutinieji vyskupo gyvenimo metai. Tačiau svarbiausia šiai temai buvo J. A. Giedraitis lituanistinio žemaičių sąjūdžio, bei XIX a. pirmųjų dešimtmečių politinių įvykių fone. Kita knyga, daugiausiai apimanti patį lituanistinį sąjūdį – „Lituanistinis sąjūdis XIX amžiaus pradžioje“ parašyta Vinco Maciūno. Abiejose knygose vyskupas minimas, kaip svarbią figūrą Lietuvos kultūrinio atgimimo, tiksliau lituanistinio sąjūdžio atmosferoje.

Visų pirma aprašysiu pirmuosius Juozapo Arnulfo Giedraičio literatūrinius darbus, toliau seks svarbiausias vyskupo gyvenimo darbas – Naujasis Testamentas ir jo vertimas į lietuvių kalbą, galiausiai aptarsiu Juozapo Arnulfo Giedraičio veiklą XIX amžiaus pirmosios pusės politinių įvykių apsuptyje.

Pats žemaičių lituanistinis sąjūdis kilo savaime. Prasidėjo nuo saviveiklininkų. Nebuvo net politinių tikslų. Buvo tiesiog atsigręžta į savo praeitį, kuri buvo idealizuojama grynai pragmatiniais tikslais. Tapęs Žemaičių vyskupu, Juozapas Arnulfas Giedraitis rūpinosi liaudies švietimu, pirmasis iškėlė reikalavimą kad kunigai būtų renkami iš vietinių gyventojų, o tai vienas iš svarbiausių žingsnių skleidžiant lietuvių kalbą ir kultūrą tarp Lietuvos žmonių.

[1] Vincas Maciūnas „Lituanistinis sąjūdis XIX amžiaus pradžioje“ (Vilnius: „Petro ofsetas“, 1997) p. 72