Vitaminai: mitai ir realybė

Senovės jūrų keliautojai dažnai kentėdavo nuo vitaminų trūkumo. Jie mėnesiais maitindavosi džiovintais ir sūdytais produktais, retai ant savo stalo matydavo šviežias daržoves, vaisius. Keliautojas Dž. Kukas į vieną iš savo ekspedicijų (1772-1775 m.) išplaukė dviem laivais. Kapitonas į savo laivą pasiėmė daug morkų, citrinų sulčių ir vaisių atsargų. Nenuostabu, kad ten niekas nesusirgo skorbutu - liga, atsirandančia pritrūkus vitamino C.

Tuo tarpu kitame laive daržo ir sodo gėrybių nebuvo, dėl to ketvirtį įgulos išguldė vitaminų trūkumas. Tačiau turėjo praeiti dar šimtmetis, kol šiuo gyvybės šaltiniu pradėjo domėtis mokslininkai. 1886 m. olandų kolonizuotoje Javos saloje daug gyventojų sirgo beriberio liga. Ji užpuola, kai stokojame B1 vitamino. Atsiųstas gydytojas Eikmanas ėmėsi daryti bandymus su vištomis. Jis pastebėjo, kad tie paukščiai, kurie lesė išlukštentus ryžius, susirgdavo liga, panašia į beriberį. Tokius pat ryžius valgė ir salos žmonės. Ėmus visiems maitintis neišlukštentais ryžiais, liga pasitraukė. Deja, gydytojas, išgvildenęs pagrindinę problemą, daugiau apie ją negalvojo. Tik 1911 m. mokslininkas Funkas galutinai išsiaiškino, kad ryžių lukštuose yra B1 vitamino. Jis ir sugalvojo vitaminų bei avitaminozės terminus. Nuo tada kiti mokslininkai vis išskirdavo atskiras vitaminų rūšis. Kartu atsirado galimybė apsisaugoti nuo jų trūkumo. Mokslininkams laboratorijoje netgi pavyko išauginti žiurkę, kuri buvo maitinama vien tik sintetinėmis atrastų vitaminų, angliavandenių ir baltymų medžiagomis. Iki šiol yra manoma, kad atrastos ne visos vitaminų rūšys.

Vitamino terminą 1912 metais pirmasis panaudojo lenkų biochemikas Kazimieras Funkas (Kazimierz Funk). Žodis sudarytas iš lotyniško žodžio vita (gyvenimas) ir priesagos -amin, kadangi tuo metu visi žinomi vitaminai priklausė aminams, nors dabar tai nėra taisyklė.