Soreno Kierkegaardo „Baimė ir drebėjimas“

Šiandien egzistencinė filosofija daugeliui mūsų, turbūt, pirmiausia asocijuojasi su XX amžiumi ir didžiaisiais prancūzų mąstytojais – A. Kamiu ir J. P. Sartru. Jie, o ypač J. P. Sartras, sugebėjo savyje sujungti mąstytojo ir literato talentus. Ir būtent jie skelbė, jog „egzistencija yra pirmiau už būtį.“[1] Žmogus nėra nei racionalus, nei iracionalus, nei geras, nei blogas, nei konstruktyvus, nei destruktyvus. Jis tiesiog yra ir savo buvimą suvokia kaip egzistenciją. O egzistuoti negalime išmokti iš knygų ar iš mokytojų. Egzistenciją pajuntame tiesiogiai, dažniausiai išgyvendami: baimę, nerimą, šleikštulį, tuštumą. Bet šių idėjų „tėvas“ ne prancūzų ir net ne vokiečių (K. Jaspersas ar M. Heidegeris), o XIX a. danų filosofas Sorenas Kierkegaardas.

[1] J. Baranova „Etika: filosofija kaip praktika“, Vilnius 2002 m., p. 298

Išvados

Sorenas Kierkegaardas rašydamas „Baimę ir drebėjimą“ siekė ne tik keisti bendrą filosofijos rašymo stilių, bet, apskritai pažadinti žmonių protuose ir širdyse ugnį, aistrą, suteikti jų gyvenimams naujų spalvų, naujų pojūčių. Šis tikslas ir būdai jam pasiekti (ironija, sąmojis) stato jį į vieną eilę su tokiais didžiaisiais mąstytojais kaip Sokratas. Bet filosofas net negalėjo įsivaizduoti, kad kada nors visuomenė, ne tik kad nemąstys ribotai, tam tikromis klišėmis, bet kad apskritai atsisakys mąstyti. Jam net nesisapnavo toks infantilumas, kvailybė ir abejingumas bet kokiems neėdamiems daiktams, koks egzistuoja dabar. Vargšas Kierkegaardas tiesiog graudžiai pravirktų supratęs, kad bet kokie bandymai išjudinti šį merdintį lavoną, visiškai bergždi ir kad jis visiškai bejėgis ką nors pakeisti. O mes jam tegalėtume atkišti popierinių nosinaičių ir draugiškai plekšnodami per petį ramint: „viskas gerai, palauks pasaulis ir tas tavo Dievas, juk po valandos „Lalaila“.