Pomirtinio gyvenimo samprata įvairiose religijose

Žmones nuo senų senovės domino antgamtiški, protu sunkiai suvokiami dalykai. Mirtis-tai neatsiejama ir neišvengiama kiekvienos gyvos būtybės gyvenimo dalis, siejama su pabaiga,arba atvirkščiai-naujo gyvenimo pradžia. Tad pomirtinį gyvenimą galime laikyti viena didžiausių neatskleistų bei įdomiausių, įvairiomis mistinėmis istorijomis ir pasakojimais apipintų paslapčių.

Apie pomirtinį gyvenimą esame girdėję įvairiausių teorijų. Viena žmonių pusė teigia,kad žmogaus sąmonė (siela) egzistuoja net po fizinės kūno mirties, kiti mano,kad sąmonė miršta

kartu su kūnu. Yra mokslininkų, kurie teigia, kad sąmonė egzistuoja ir po mirties, ir siūlo kvantinės sąmonės teoriją.

Mirties ir pomirtinio gyvenimo samprata yra skirtingai suvokiama įvairiose kultūrose bei religijose. „Pomirtinis gyvenimas gali būti džiaugsmingas , toks pomirtinis gyvenimas buvo visų indoeuropiečių viltis. Tik vėliau, religiniams vaizdiniams rutuliojantis, atsirado bausmės ir atpildo sferos ( jos ankstesnėse visuomenėse būdavo supintas į vieną įvaizdį, t.y. pomirtinis gyvenimas buvo įsivaizduojamas kaip vaiduokliška gyvenimo tąsa šalia gyvųjų, ar kur nors kalnuose,slėniuose,už jūrų ). Iš to galbūt atsirado prieštaringas vaizdinys apie šviesius pomirtinius pasaulius,kuriuose gyvenama drauge su protėviais ir dievais“ (G.Beresnevičius, „Religijotyros žodynas“, 2003).

Religijos yra suformavusios savotiškas pomirtinio gyvenimo taisykles, kurios yra aprašomos šventosiose knygose ( mirę žmonės keliauja dangun ar pragaran, yra teisiami pagal blogus ir gerus darbus, reinkarnuojasi ir pan. ) , tad šio darbo tikslas yra išsiaiškinti, aprašyti ir palyginti kaip pomirtinį gyvenimą suvokia skirtingų religijų atstovai.

Darbo uždaviniai yra aprašyti didžiausią pasaulyje tikinčiųjų skaičių turinčių religijų (Krikščionybės, Islamo, Budizmo,Hinduizmo,Judaizmo) pomirtinio gyvenimo kulto sampratą, naudojantis aprašomuoju metodu.