Senovinio mąstymo atspindžiai lietuvių tautosakoje

Darbas apie tautosaką bei senovinį mąstymą - vandens bei medžio sakralumą, dievybes, mitus bei mitines būtybes, laiką ir erdvėlaikį - joje. Referatas išsamus, įdomus, parašytas apgalvotai bei kruopščiai.
Ištrauka:
Visa tautosaka (žodinė, sakytinė liaudies kūryba) yra skirstoma į tris pagrindines grupes: dainuojamąją, pasakojamąją ir smulkiąją. Kiekviena iš jų taip pat turi savo porūšius: dainos, raudos, giesmės priskiriamos dainuojamajai, pasakos, sakmės, legendos – pasakojamai, o įvairios mįslės, minklės, priežodžiai – smulkiajai tautosakoms.
Ypatingas susidomėjimas tautosaka kilo XIX amžiuje, romantizmo epochoje. Mat tuomet ėmė keistis žmonių požiūris į tautosaką - ji pradėta laikyti tautos dvasios, savitumo išraiška.
Tautosaka kuriama kasdienine kalba, kuri yra tautinės atminties liudijimas. Todėl joje labai gausu mitologijos, išlikusios nuo senų senovės. Ypač daug senojo, pagoniškojo lietuvių tikėjimo yra mitologinėse sakmėse ir stebuklinėse pasakose.

Mano tikslai, rašant šį referatą, yra:
1. išsiaiškinti, kokią reikšmę tautosakai turėjo mitologija;
2. išsiaiškinti, kokie pagrindiniai senovinio mąstymo atspindžiai aptinkami dainuojamosios, pasakojamosios ir smulkiosios tautosakos kūriniuose;
3. suprasti, ką tie simboliai reiškė tuometiniam žmogui.