Terorizmas EŽTT praktikoje

Terorizmas – tai vienas iš tarptautinio pobūdžio nusikaltimų. Tarptautinio pobūdžio nusikaltimai yra kriminaliniai nusikaltimai, kuriais nepažeidžiamos tarptautinės teisės normos, tačiau jų pasekmės peržengia ne vienos valstybės ribas. Todėl kova su jais yra tarptautinės bendrijos interesas. Terorizmas teisės doktrinoje apibūdinamas kaip socialinis reiškinys, pasireiškiantis kriminaliniais aktais, kurie nėra atrankinio pobūdžio. Tai reiškia, kad vykdant teroristinius aktus yra siekiama pasiglemžti kuo daugiau aukų – būtent civilių asmenų be jokios atrankos. Terorizmas pasižymi siekiu padaryti kuo didesnę žalą visuomenei, siekiama visuomenę įbauginti, kad būtų vykdomi teroristų keliami reikalavimai, paprastai teroristiniai aktai yra vykdomi politiniais tikslais. Pirmasis bandymas apibrėžti tarptautinės teisės aktuose terorizmo sampratą buvo dar 1938 m. Tautų Sąjungos konvencijoje dėl kelio užkirtimo terorizmui ir baudimo už jį. Sektorinis reglamentavimas – kai konvencijomis terorizmui yra priskiriamos tam tikros veikos arba tiesiog išvardijamos konvencijos, kurių reglamentuojami nusikaltimai ir laikomi teroristiniais nusikaltimais. Visose konvencijose įtvirtinama nuostata, kad terorizmas neturi būti laikomas politiniu nusikaltimu. 1977 m. ET konvencija dėl kovos su terorizmu įpareigoja kriminalizuoti daugumą JT antiteroristinėse konvencijose apibrėžtų teroristinių veikų ir nelaikyti jų politiniais nusikaltimais. EŽTT yra nagrinėjęs nemažai bylų, susijusių su terorizmu. Šio referato tikslas – aptarti terorizmą EŽTT praktikoje.