Olandijos ir Italijos XVIIa. parkai

Architektūroje barokas pradėjo formuotis XVI a. pab. XVIII a. I pusėje kai kurias vėlyvojo baroko tradicijas tęsė rokokas. Panašiai, renesanso laikotarpiu atrastų sodininkystės principų pagrindų vystėsi ir barokiniai parkai. Daugelis tipiškų renesansinio parko bruožų, išlieka, bet patobulinami. Vandens panaudojimas, augalų ornamentikos sprendimai pasiekia apogėjų. Kraštutinė parko elementų įvairovė: bosketai, špaleriai, kabinetai, parteriai, paviljonai, labirintai, skulptūros, teatrai ir kt. Svarbiausieji barokiniai parkai buvo ornamentiški, ekstravagantiški, išdėstyti pagal preciziškus matematinius apskaičiavimus. Vienas svarbiausių baroko sodo pasiekimų – įvairiapusis perspektyvos, optikos dėsnių panaudojimas. Barokas – pirmasis stilius, kuriame dėmesys sodui buvo didesnis nei architektūrai. Nuo šiol sodas tampa būtinu rezidencinių rūmų ansamblio elementu, gerokai išauga jo dydis, o įrengimo išlaidos dažnai viršija rūmų statybų kainą, todėl jį jau galima vadinti parku. Pasirinkau rašyti apie Italijos baroko parkus ir sodus, nes tai vienas iš žinomiausių baroko apraiškų Europoje. O Olandijoje šie bruožai įgavo naujas formas, ir į sodus buvo pažvelgta kiek kitaip. Tad šioje analizėje sieksiu atskleisti, pagrindinius baroko bruožus kurie susiklostė Italijos XVII a. soduose ir parkuose bei kokius bruožus barokas įgijo Olandijoje. Tam, kad atskleisti Itališkojo baroko įtaka Olandijoje, šių dviejų šalių sodo bruožus palyginsiu. Tokiu būdu paaiškės ar Olandijoje susiklostė visiškai savitas sodų kūrybos menas ar visgi tai viso to kas vyko Italijoje tęsinys.