Romualdo Rakausko fotografijų ciklas „Žydėjimas”

Romualdą Rakauską drąsiai galima pavadinti vienu garsiausiu Lietuvos fotografų, o jo dešimtmetį (1974 - 1984) kurtą fotografijų ciklą „Žydėjimas“ – vienu labiausiai išgarsėjusių fotografijos ciklų ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Minėtas ciklas, dar vadinamas Lietuvos fotografijos klasika, praėjusiame šimtmetyje buvo toks garsus, kad jis sulaukė visos Europos dėmesio ir prancūzų net buvo įtikėta, kad Europoje egzistuoja tauta, švenčianti obelų žydėjimo šventę.1„Žydėjimo“ cikle, kaip pažymi menotyrininkė Agnė Narušytė, užkoduota tam tikra nuostata, pasaulėžiūra, kurios laikydamasis fotografas fiksuoja „šviesos, švelnumo faktus“2 ir sukuria „romantiškus, kvapą gniaužiančio grožio vaizdus“.3 Ji akcentuoja, jog „neužtenka surasti žydintį medį ir prie jo pastatyti lyriškai nusiteikusią merginą“4, kad nuotraukoje užfiksuotum vaizdą, panašų į Rakausko. Rakauskas puikiai geba perteikti grožį, sukonstruotą (ir - surežisuotą) iš savaime gražių dalykų ir pateikti jį nebanaliai. Žiūrint į „Žydėjimą“ atrodo, jog tokie dalykai kaip bjaurumas ir blogis net neegzistuoja. Fotografas prasitaria: „gyvenime grožis ir skurdas eina kartu, tad kūrėjo valia, ką atsirinkti ir parodyti kitiems.“5 Menotyrininkas Viktoras Diominas net klausia: „ar ne per daug tai gražu ir romantiška? Ar tas paprastumas nepereina į saldumą?“6 Žvelgiant į „Žydėjimo“ ciklo nuotraukas, darosi aišku, kodėl Romualdas Rakauskas atidavė dešimt savo gyvenimo pavasarių, kad įamžintų tą tarp idealumo ir banalumo tarpstantį grožį. Nes net ir savaime gražius dalykus reikia mokėti įamžinti, pagauti tinkamą momentą ir pateikti viską taip, kad vaizdas nuotraukoje nebūtų banalus ar nuobodus.