Hermeutika

Hermeneutikos (gr. hermēneuō – aiškinu, dėstau) pradžia laikomas Aristotelio traktatas “Peri hermēneias” (“Apie interpretaciją”). Etimologiškai ši sąvoka susijusi su dievo pasiuntinio Hermio vardu. Tai siejimas to, kas pranoksta žmogaus suvokimą, su keitimu į tai, ką žmogus gali suvokti. Pasak Heideggerio, tekstas, kaip Hermis, tarpininkauja tarp žmogaus ir pasaulio, palaikydamas tarp jų pokalbio komunikacinę struktūrą. Pasak jo, tekstus mes interpretuojame, kad geriau suprastume ką reiškia būti pasaulyje. Iš tokio supratimo kyla hermeneutikos dvilypumas – ji traktuojama kaip filosofinis tyrinėjimas, kurio tikslas – suprasti, ir kaip – tam tikri principai bei metodai, leidžiantys teisingai interpretuoti, t.y., suvokti, kas yra supratimas savo pamatine ir “egzistencine” prasme. Antikos kultūroje tai formavosi kaip atvirkščias retorikai mokymas, kaip teksto komentavimo ir to komentavimo taisyklių sudarinėjimo praktika.