Saviugda

Šiuolaikiniame globalizacijos, technologijų ir nuolatinės kaitos amžiuje, atsiranda vis daugiau galimybių bei iniciatyvos mokytis ir dalyvauti kaitos procesuose. Švietimo reformų pasekoje didelis dėmesys skiriamas suaugusiųjų ugdymuisi bei saviugdai. Švietime akcentuojama būtinybė kelti mokymo kokybę, kuriai didžiulę įtaką turi pedagogų kvalifikacija, jų turima patirtis, kompetencijos reikalauja nuolatinio tobulinimo(si).Neabejojama, kad mokymo procese formuojami socialiai vertingi pažinimo, doriniai, visuomenei naudingi veiklos motyvai, todėl tokia šiandienos situacija reikalauja rūpintis pedagogų profesionalumo efektyvinimo galimybėmis ugdymo procese. Mokytojų žinios, įgūdžiai nėra įgyjami visam laikui. Kintant švietimui, gebėjimus reikia nuolat atnaujinti, todėl svarbu žinoti apie asmenybės tobulinimo ir profesinės kompetencijos didinimo būdus. R. Baublienė (2003), B. Autukevičienė (2007), pripažįsta saviugdos reikšmę. Jos mano, kad saviugda geriausias asmenybės tobulinimo metodas, kuris apibrėžia suaugusiųjų tobulėjimo kryptį, plečia ir gilina žinojimą, tobulina veiklos būdus bei profesinį meistriškumą. Tačiau savaiminio mokymosi pasiekimai sunkiai yra pripažįstami ir vertinami. Stokojama vienodo požiūrio apibrėžiant savaiminio mokymosi sampratą bei pasirenkant svarbiausius ugdymosi bei saviugos metodus (Jovaiša, 1987; Spurga,1999; Kabalaitė, 2001). Pedagogų dalyvavimą mokymosi procese lemia suaugusiųjų mokymosi trukdžiai bei faktoriai, trukdantys pedagogų profesinei saviugdai (Zuzevičiūtė, 2006; T. Bulajeva, 2001;).Taigi esminė problema yra pedagogų ugdymasis ir saviugda švietimo reformų ir laikmečio kaitos sąlygomis.Pagrindinis šio darbo tikslas – išryškinti pedagogų ugdymosi ir saviugdos problemas. Šiam tikslui keliami uždaviniai:1) atskleisti saviugdos sampratą ir reikšmę;2) aptarti pedagogų ugdymosi veiksnius ir saviugdos metodus;3) atskleisti pedagogų ugdymosi ir saviugdos trukdžius.