Multikultūrinio integracijos modelio analizė

Šiandieniniame pasaulyje dauguma valstybių yra atviros gyventojų migracijai. Miestuose kuriasi atvykėlių iš kitų šalių bendruomenės su savo skirtingomis kultūromis, tikėjimais bei gyvenimo būdais. Reaguodamos į tokias imigracijos tendencijas, vienos valstybės siekia kitataučių bendruomenes integruoti į valstybės gyvenimą asimiliacijos būdu, kitos jas toleruoja tokiu būdų kurdamos multikultūrinę visuomenę.
Kalbant apie multikultūralizmą, idėjos apie legalų ir politinį etninės įvairovės apgyvendinimą bendroje politinėje erdvėje — valstybėje — per pastaruosius 40 metų pasaulyje vis keitėsi. Iš pirmo žvilgsnio šis modelis atrodo taikus ir gražus, kadangi yra siekiama kurti darnią ir palankią įvairioms tautoms valstybę, kurioje niekam neturėtų kilti priešiškumo. Tačiau iš istorijos žinome, kad ne visoms valstybėms pavyksta sėkmingai tai įgyvendinti, matome Prancūzijoje imigrantų keliamus neramumus — masiškai deginamus automobilius bei keliamas riaušes , Lietuvoje nacionalistų mitingus prieš kitataučius, siekiančius „išlaisvinti“ savo šalį nuo kitų etninių grupių. Vis dėl to, galima rasti ir sėkmingų valstybių pavyzdžių, kurioms sekasi įgyvendinti multikultūrinį integracijos modelį savo teritorijoje. Viena iš tokių valstybių — Kanada, kuri dažnai yra laikoma sėkmės istorija. Ši šalis buvo pirmoji Vakarų valstybė, oficialiai priėmusi daugiakultūrišką politiką bei vienintelė šalis, kurioje daugiakultūriškumas buvo įtvirtintas konstitucijoje. Visgi, multikultūrinis modelis, kaip ir bet kuris kitas, turi privalumų ir trūkumų. Taigi iškyla klausimas, su kokiais šio integracijos modelio iššūkiais susiduria Kanada?
Šio darbo tikslas yra išanalizuoti multikultūrinio integracijos modelio įgyvendinimą Kanadoje.
Darbą sudaro dvi dalys — pirmojoje dalyje yra pateikiama multikultūralizmo samprata, privalumai bei trūkumai, antrojoje dalyje yra pateikiama, kaip Kanada įgyvendina šį integracijos modelį, kokias šis modelis suteikia galimybes bei su kokia susiduria kritika ir iššūkiais.