Erving Goffman "Savęs pateikimas kasdieniame gyvenime“

Individui pasirodant kitų akivaizdoje, jie (situacijos dalyviai) stengiasi įgyti apie šį individą kuo daugiau informacijos arba pasinaudoti apie šį asmenį jau turima informacija. Situacijos dalyvius domina šio asmens bendra socioekonominė padėtis, jo savęs samprata, jo nuostata jų atžvilgiu, jo kompetencija, patikimumas ir kiti svarbūs dalykai. Šią informaciją stengiamasi įgyti praktiniais sumetimais. Tokia informacija apie individą yra svarbi tuo, kad padeda sukonkretinti situaciją, leidžia kitiems iš anksto numatyti, ko individas iš jų tikisi ir ko jie gali iš jo tikėtis. Ši informacija leidžia kitiems asmenims pakoreguoti savo elgesį taip, kad iš individo susilauktų pageidaujamos reakcijos.
Situacijos dalyviai daug tokios informacijos gauna iš vadinamųjų ženklų – informacijos perteikėjų. Situacijos dalyviai ieškos užuominų iš elgesio ir išorės. Šios užuominos leidžia pritaikyti anksčiau įgytą patirtį. Tai palengvina bendravimą tarp individo ir situacijos dalyvio.
Situacijos dalyviai stebi individą tam, kad galėtų daryti išvadas ir protingai režisuoti savo pačių veiklą. Tam reikalinga informacija, kurią tiesiogiai teikia įvykiai.
Goffman teigia, kad „dauguma reikšmingiausių įvykių vyksta už interakcijos laiko ir jos vietos arba slypi joje pačioje.“ Yra dvi komunikacijos rūšys: tiesioginės ekspresyvinės išraiškos ir vaidybinės. Tikrieji individo įsitikinimai ir emocijos patvirtinami netiesiogiai (per nevalingą ekspresyvų elgesį). Ichheiseris teigia, kad „individui teks elgtis taip, kad sąmoningai ar nesąmoningai jis išreikštų save, o kiti, savo ruožtu, bus šios išraiškos paveikti.“
Goffman teigia, „kad individo išraiškų (o sykiu ir jo gebėjimu padaryti įspūdį) arsenalas susideda iš dviejų radikaliai skirtingų prasmę perteikiančios veiklos rūšių – tai išraiškos, kuriomis jis komunikacines prasmes perteikia tiesiogiai, ir kitokios prigimties išraiškos, kuriomis jis šias prasmes suvaidina.“
Žodiniai simboliai priklauso pirmajai išraiškos priemonių grupei. Antroji grupė apima daug įvairesnę veiklą. Tai veiksmai atliekami dėl įvairių priežasčių, ne tik informacijos perteikimui. Šiais abiem komunikacijos tipais individas perduoda ir melagingą informaciją – pirmosios išraiškos atveju Goffman ją vadina – apgaule, antrosios – apsimetinėjimu.
Komunikacijos metu, kai individas yra tiesiogiai stebimas kitų asmenų, jo veikla įgyja žadamąjį pobūdį. Individui esant šalia, kitiems asmenims tenka priimti jį taip tarsi juo tikėtų, bet tikrąją vertę šie asmenys galės nustatyti tada, kai individas pasitrauks.
Goffman teigia, kad „net ir gausūs praeityje surinkti įrodymai iki galo neapsaugos nuo būtinybės savo elgesį grįsti numatomomis išvadomis.“ Williamas I.Thomasas tvirtino, kad: „Mes gyvename numatymu.“
Žvelgiant individo, kuris pristato save kitiems akimis, Goffman sako, „kad nepriklausomai nuo konkretaus tikslo, kurį individas turi galvoje, taip pat už šio tikslo slypinčio motyvo, jis visuomet rūpinsis, kaip kontroliuoti kitų elgesį, ypač tą, kuriuo kiti asmenys atsako į jo elgesį.“
„Kai individas pasirodo prieš kitus, jo veiksmai keičia tą situacijos definiciją (apibrėžimą), kurią jie jau suformulavę“ – rašo Goffman. Individas gali elgtis tiksliai apskaičiuotu būdu (išreiškia save tokiu būdu tam, kad kitiems asmenims sukeltų tokią reakciją, kokios jis tikisi). Kitas atvejas – individas apskaičiuoja savo veiksmus, bet menkai suvokia tai darąs.
„Individas yra linkęs pateikti save sau palankiai“ – rašo Goffman. Visa tai, ką mato individas, suskirsto į dvi grupes: išraiškas, kurias individas kontroliuoja – tai žodiniai patvirtinimai, - ir kitas išraiškas, kurių savo valia jis negali suvaldyti – tai daugiausia vaidybinės išraiškos. Individo nekontroliuojami elgesio aspektai gali būti panaudojami tikrinant, kiek pagrįstas kontroliuojamais elgesio aspektais išreiškiamas turinys. Taigi „individas suvokia tik vieną savo komunikacijos srautą, o jo elgesio liudininkai – dar ir antrąjį“ – rašo Goffman.
Kiekvienas situacijos dalyvis slopina savo tikrąsias emocijas ir perteikia „kitiems tokį situacijos paveisklą, kokį kiti dalyviai sutinka priimti.“ Goffman tai vadina paviršutinišku susitarimu, nes kiekvienas situacijos dalyvis jaučiasi įsipareigojęs pritarti individui, kuris pristato save kitiems. Kitą bendravimo lygmenį Goffman vadina „darbiniu arba galiojančiu konsensu“ – tai bendromis pastangomis dalyvių sukurta viena išsami situacijos definicija, paremta realiu susitarimu dėl to, kieno pretenzijos kokiais klausimais bus laikinai gerbiamos.
Kasdieniame gyvenime labai svarbus yra pirmasis įspūdis. Tai itin svarbu aptarnavimo srities profesijų atstovams, nes sėkmingas prisitaikymas jiems priklauso nuo to, ar jie sugebės paimti iniciatyvą į savo rankas.
Žvelgiant veiklos požiūriu, bet koks projektuojamos situacijos apibrėžimas pasižymi ryškiu moraliniu pobūdžiu. „Visuomenė organizuota tokiu principu, kad bet kuris individas, pasižymintis tam tikromis socialinėmis savybėmis, turi moralinę teisę tikėtis, jog kiti jš atitinkamai vertins ir gerbs“ – teigia Goffman.
Goffman mano, kad joks individo kuriamas įspūdis ilgai negyvuotų, jeigu jis nepasitelktų gynybinių praktikų. Sąveikos dalyviai imasi saugos priemonių, siekdami išvengti projektuojamų apibrėžimų iširimo. Labai reikšmingas yra grupės socialiniame gyvenime susidomėjimas tokiais išurusiais situacijos apibrėžimais. Tai ragina individus nekelti didelių pretenzijų ir skatina protingai projektuoti savo lūkesčius.
Goffman teigia, individų abipusis poveikis vienas kito veiksmams trunka tol, kol trunka tiesioginė fizinė jų akistata („akis – į akį“ sąveika). Čia tinka ir sąvoka „susidūrimas, susitikimas“, nusakomas kaip visa konkretaus situacijos dalyvio veikla konkrečioje situacijoje, įtakojanti bet kurį kitą iš dalyvių. „Vaidmuo“ arba „įprastas pasirodymo numeris“ – tai iš anksto nustatytas veiksmo stereotipas, pateikiamas arba suvaidinamas kitomis progomis. Šiuos situaciniu terminus galima susieti su įprastiniais struktūriniais terminais. Socialinis vaidmuo susidaro iš vienos ar kelių dalių ir kiekvieną iš šių „dalių atlikėjas gali atlikti daugybę kartų tos pačios kilmės auditorijoms arba auditorijai, kurią sudaro tie patys asmenys.“