Gintautas Zabiela „Lietuvos medinės pilys“ recenzija

Gintautas Zabiela (g. 1962 m.) – archeologas, istorikas, humanitarinių mokslų daktaras, 2003 m. gavęs Teresės Mikeliūnaitės Anykščių kultūros premiją. Didžioji dalis G. Zabielos darbų apie Lietuvos piliakalnius bei jų tyrinėjimus, yra sukūręs ne vieną piliakalnių atlasą, parašęs begalę straipsnių apie savo atliktus mokslinius tyrimus. Taip pat didelį dėmesį skiria Lietuvos pilims, o ypač medinėms. Iš viso Gintautas Zabiela išleido tris monografijas:„Lietuvos medinės pilys“ , „Lietuvos archeologijos istorija“, „Lietuvos piliakalnių atlasas“ ir bene šimtą mokslinių straipsnių.
Monografijoje nagrinėjama vėlyvųjų Lietuvos piliakalnių ir senųjų medinių pilių vietos, jų atsiradimas, išvaizda, gynybiniai įrenginiai ir gynybinis pajėgumas bei medinių pilių rekonstrukcijos.
Knygos problematika yra medinių pilių išlikimas. Visoje Europoje neišlikus nei viena medinė pilis, apie jas liudija tik pylimai, groviai , sukastos kalvos arba vėliau pastatytos mūrinės pilys. Jų buvimo vietas laikui bėgant uždengė gyvenvietės, įvairūs kariniai pastatai, miestų įtvirtinimai. Tačiau Lietuvoje apie pilis liudija išlikę piliakalniai kuriuose randama įvairių medinės pilies buvimo pėdsakų.
G. Zabiela išskiria kelis tyrinėjimus sunkinančius faktorius kurie mokslinių tyrimų išvadas gali padaryti netikslius ar net neteisingus. Pirmasis faktorius yra tai , kad archeologai svetimų tautų archeologinius radinius rastus piliakalniuose laiko savais. Kadangi Lietuvos archeologai iki šių dienų piliakalnių palikimą laiko savo krašto materialinės kultūros produktais, nors ir tam tikra dalis gali būti importuota iš kitų kraštų. Svarbiausi kitataučių palikti daiktai yra užpuolėjų ginklai (dažniausiai tai yra strėlių antgaliai), tam reikia nemažai kruopštumo norint atskirti kokiai tautai priklausė ginklas ar jo dalis. Todėl šiomis dienomis geriausiai yra ištyrinėti skandinaviškų strėlių antgaliai kurie į Lietuvos piliakalnius pateko IX a. Kitas svarbus faktorius - piliakalnio chronologija. Ši problema atsiranda tada , kai neatsižvelgiama į piliakalnių suardymą arba kai visiškai nepaisomas suardymo faktorius, tai yra be galo svarbu kadangi daugelis vėlyvųjų piliakalnių yra apardyti, labiausiai reljefinės dalys. O juk išorinė piliakalnių išvaizda svarbi nustatant netyrinėtų piliakalnių chronologiją. Dėl šio faktoriaus kai kurių piliakalnių chronologija dažniausiai netiksli. Autorius teigia, kad šios dvi problemos kurios apsunkina vėlyvųjų piliakalnių tyrinėjimus yra kilusios dėl pačių archeologų subjektyvaus požiūrio į tyrinėjimo objektą. Kadangi tyrinėdamas piliakalnį archeologas sunaikina visą iki tol žemėje slypėjusią informaciją ir ją perkelia į ataskaitą. Tik nuo tyrinėtojo priklauso kiek jis užfiksavo savo tirtame plote ir kiek jis pateikė informacijos savo vėlesniuose darbuose.