Skara, atlikta šenilo technika

Idėja sukurti skarą kilo pasitarus su dailės mokytoja. Skaros – tautinio kostiumo dalis, kuri iki šiol likus kitų kostiumo dalių „šešėlyje“. Skaros ir skarelės – viena mėgstamiausių ir įvairiausių moterų aprangos dalių bei aksesuarų. Laiko tėkmėje ši puošmena išlaikė tradicinius ir įgavo naujų išvaizdos bei nešiosenos ypatumų. Kintantis kaimo gyvenimo būdas bei nykstanti riba tarp miesto ir kaimo madų atsispindėjo ir skarų nešiojime.
XX a. pradžioje skaros išėję iš mados, šiandien vėl atgimsta. Šiandien karaliauja megztos, nertos kiauraraštės skaros ar šaliai, moterys noriai puošiasi mažomis skarelėmis. Kiekviena skara – savita ir išsiskirianti, derinama prie šventinio drabužio.
Skarų atlikimo technika įvairi. Mano sumanyta skara – Užgavėnių skara, atlikta šenilo technika. Kuriant skarą buvo laikomasi pasirinkto dailės žanro reikalavimų, kūrinys pasižymės autentiškumu. Tai bus tikrai originalus ir autentiškas šios srities kūrinys, nes tokia technika pagamintų skarų neteko matyti.

1.2. Pasirinktos idėjos asmeninis ir socialinis reikšmingumas

Skaros – viena iš viršutinių moters šiltųjų drabužių dalių. XIX a. – XX a. pradžioje skaros buvo žinomos, kaip neatskiriama moterų drabužių dalis, o Dzūkijoje jos ypač plačiai buvo naudojamos. Didžiosiomis skaromis moterys siautėsi eidamos į bažnyčią, ypač į atlaidus, į svečius. Skaromis siausdavosi ne tik žiemą, nuo šalčio, bet ir vasarą vėsesniu oru. Dar iki XX a. pradžios tai buvo svarbi moterų puošmena.
Skaros iki šiol tebenaudojamos renginiuose, mugėse, norint išreikšti ryšį su liaudies tradicijomis. Skarų siautimosi tradicija nepamirštama folkloriniame ansamblyje, dainuojančios moterys siaučiasi per koncertus. Ypač skarų dėvėsena paplito kaip Užgavėnių drabužių elementas. Per Užgavėnes persirengėliai gaubiasi ir rišasi įvairiausiomis skaromis, nešiosenos būdus stengdamiesi iškreipti: rišamasi per juosmenį ar pažastis, sulenkiama kreivai ir netvarkingai. Dažniau dėvimos ryškiaspalvės skaros.