Anoreksija

Šiais laikais valgymo sutrikimai yra aktuali problema. Viena dažniausiai pasitaikančių ligų – nervinė anoreksija. Vis daugiau ir daugiau jaunų žmonių suserga šia liga, ypatingai moterys, nes šiuolaikinėje visuomenėje propaguojamas labai liekno kūno kultas.

Valgymo sutrikimai tampa didžiausia ir tamsiausia sergančiųjų paslaptimi. Sergantieji retai nori, kad dar kas nors sužinotų apie jų ligą, išskyrus draugus, kurie taip pat serga valgymo sutrikimais ir kuriais gali pasitikėti, pasidalinti panašiomis problemomis.


Kartu su valgymo sutrikimu išgyvenama kaltė, gėda bei pasišlykštėjimas savimi skatina vis labiau slėpti savo ligą. Sergantieji slepia ligos požymius ant savo kūno, nukreipia aplinkinių dėmesį nuo jų sutrikusio elgesio bei įgunda labai įtikinamai meluoti.


Net jei kas nors pastebi ligą, sergantysis ją griežtai neigia ir daro viską, kad įtikintų šeimą, tėvus bei draugus, jog problema neegzistuoja. Taip pat sėkmingai liga slepiama nuo gydytojų bei terapeutų. Sutrikimas ir priklausomybė nuo jo tampa tokie galingi, kad asmuo net neabejoja savo paties sugalvotu melu bei sutrikusio elgesio normalumu.


Valgymo sutrikimas lieka vienintele priemone, kurios pagalba sergantysis jaučia, kad gali kontroliuoti savo gyvenimą. Saugodamas paslaptį bei laikydamasis įvairių ritualų, asmuo jaučia, jog kontroliuoja savo viduje vyraujantį chaosą.


Tėvai vaikus mato kasdien ir neturi galimybės į juos pažvelgti iš tam tikro atstumo. Elgesys gali keistis labai palaipsniui ir atrodyti įprastas bei normalus. Taip pat dažna, kad tėvai nenori matyti atsiradusias problemos. Kai kurie tiki, kad tai tik laikina arba yra įsitikinę, kad sutrikęs elgesys neegzistuoja. Tėvai atsakingi už vaikų gerovę, todėl nenori patikėti, kad viskas gali būti taip blogai.


Pirmiausia prieš pradedant kalbėti apie problemą su sergančiuoju anoreksija, reikia žinoti, kad į tai gali būti reaguojama neigiamai - su pykčiu ir neigimu. Sergantysis kalbėsis apie savo ligą tik tada, kai jausis tam pasiruošęs. Svarbu apie sutrikimą pradėti kalbėti anksčiau, nei pasireikš sveikatai ir gyvybei grėsmingos fizinės ir emocinės pasekmės. Laiku pastebėjus, atkreipus dėmesį ir ėmusis priemonių ligai įveikti, gali būti išgelbėta sergančiojo gyvybė.