Prancūzija - nepatenkintas Europos hegemonas

1756 m. diplomatinės revoliucijos išvakarėse Prancūzija buvo pagrindinė žaidėja Europos politikoje. Atsigavus nuo Liudviko XIV karų, ilgą laiką buvo išlaikyta stebėtinai gera finansinė padėtis. Nekylantys mokesčiai kartu su didelėmis išlaidomiss stebino kitas Europos valstybes ir skatino norą kopijuoti prancūziškąją mokesčių sistemą. Be sąlyginai geros finansinės padėties, Prancūzija dominavo Europoje kultūriškai. Dar Liudviko XIV laikais buvo suprasta, kokią didelę politinę galią turi kultūros ekspansija. Prancūziškos prabangos prekės buvo geidžiamos visame kontinente. Be to, turimos valdos kolonijose leido Prancūzijai varžytis su Anglija. Tarptautinėje erdvėje Prancūzija turėjo stiprų sąjungininką – Prūsiją, kurios galia, valdant Frydrichui II, buvo labai išaugusi. Prūsija palaikė Prancūzijos interesus Rytų ir Centrinėje Europoje. Karališkoji kariuomenė ir karališkasis diplomatų prestižas taip pat buvo jėgos ir tvirtumo simbolis. Taigi XVIII amžiaus vidurio Prancūzija – Europos hegemonė, didelė ir įtakinga valstybė.
Tačiau kai kurie Prancūzijos hegemonijos bruožai buvo tik fasadas, po kuriuo slėpėsi nepasitenkinimas esama padėtimi. Nepasitenkinimą ir įtampą kaitino konfliktas su Anglija kolonijose. Nors nemažai Prancūzijos politikų apskritai nematė naudos plečiant kolonijas ir norėjo sutelkti visas jėgas į aferas žemyne, Prancūzijos pralaimėjimas reiškė Anglijos laimėjimą – kartu ir stiprėjimą. Negana to, suaktyvėjusi Anglijos politika kontinente erzino Prancūziją ir kėlė grėsmę jos hegemonijai. Prancūzijos padėtį sunkino ir patirti politiniai pralaimėjimai per karus kontinente. Dar viena nepasitenkinimo priežastis – Prūsija. Sąjunga su Frydrichu Prancūzijai buvo naudinga, tačiau sparčiai auganti Prūsijos galia ir Frydricho ambicingumas galėjo ateityje pavirsti į dar vieną grėsmę. Be to, po Austrijos įpėdinystės karo pasitikėti Frydrichu nebuvo jokio pagrindo.
Esamą padėtį Europoje 1756 m. revoliucionavo dvi sutartys: Vestminsterio ir Versalio. Slapčia sausį pasirašyta Vestminsterio sutartimi tarp Anglijos ir Prūsijos abi valstybės pasižadėjo priešintis bet kokiai karinei jėgai, kuri įžengtų į vokiečių žemes, konkrečiai – Hanoverį. Tai buvo akibrokštas Prancūzijai, kuri tuo pačiu metu buvo pasiuntusi savo aukšto rango diplomatą į Berlyną tartis dėl sąjungos su Prūsija pratęsimo. Vestminsterio sutartis buvo nukreipta prieš Prancūziją, o tai jai buvo labai pavojinga, nes Europoje brendo karas, tuo labiau, kad kolonijose karo veiksmai jau buvo prasidėję. Prancūzija turėjo vieną išeitį – atsigręžti į Austriją, kuri jau kelis metus siūlė vienytis. Įvyko tai, ko nesitikėjo nei Frydrichas, nei Niukastlas. Dvi diždiosios, katalikiškos burbonų ir habsburgų dinastijos po ilgaamžės priešpriešos pasirašė Pirmąją Versalio sutartį ir sudarė sąjungą. Taip pasikeitė Europos galios balansas ir visa politinė sistema.
Šiame darbe bus bandoma įrodyti, kad būtent Prancūzijos, nepatenkintos hegemonės, veiksnys geriausiai aiškina įvykusią diplomatinę revoliuciją. Nors revoliucijos kilmės priežasčių gali būti daug, viena aišku: jei Prancūzija nebūtų pasirašiusi sutarties su Austrija, sąjunga tarp Anglijos ir Prūsijos galėjo būti trumpalaikė, ir diplomatinė revoliucija nebūtų įvykusi. Mūsų argumentas susideda iš trijų dalių:
1. Politiniai Prancūzijos pralaimėjimai per karus kontinente ir kolonijose, kurių metu buvo išeikvota daug resursų, pamynė Prancūzijos prestižą.
2. Aktyvus Anglijos kišimasis į kontinentinę politiką erzino Prancūziją ir menkino jos vaidmenį Europoje.
3. Prūsijos veidmainiškumas ir išdavystė lėmė Prancūzijos nepasitenkinimą ir poreikį ieškoti naujų sąjungininkų.